Peticija dėl privačių miškų savininkų veiklos nepagrįsto ir perteklinio ribojimo

Vaidotas Stanevičius. Adresuota: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Seimas

1. Nuo 2015 m. privatūs miško savininkai privalo mokėti papildomą 5 proc. dydžio mokestį nuo parduotos žaliavinės medienos vertės. Toks apyvartos mokestis nėra taikomas jokioje kitoje ES valstybėje, bei pramonės šakoje, todėl turėtų būti nedelsiant atšauktas. 2. Nuo 2020 m. įsigaliosiančiuose teisės aktų pakeitimuose numatyti kirtimų ribojimai Europos Bendrijos svarbos gamtinėse buveinėse. Minėti teisės aktų pakeitimai nebuvo derinti su privačių miškų savininkais, o buveinės išskirtos privačiose valdose savininkų net neinformuojant. Šios buveinės užima apie 10% visų privačių miškų plotų, bei į jas dažniausiai patenka didžiausią ekonominę vertę turintys medynai. Tokie kirtimų ribojimai turėtų atsirasti tik juos suderinus su privačių miškų savininkais, išmokant sąžiningą kompensaciją, pagal kirstinos medienos rinkos kainas. Taip pat kyla daug abejonių dėl buveinių nustatymo kriterijų ir pagrįstumo. 3. Nuo 2020 m. įsigaliosiančiuose teisės aktų pakeitimuose nustatytas ribojimas privačių miškų savininkams bendrai valdomam miško plotui iki 1500 ha, nors Lietuvos mokslininkai ne kartą yra pasisakę, kad didžioji dalis Lietuvos privačių miškų valdų yra per mažos efektyviam, konkurencingam ir ekonomiškai gyvybingam ūkininkavimui. Šis ribojimas neabejotinai mažins privataus miškų ūkio efektyvumą, tuo sukeldamas neigiamas pasekmes kaimiškųjų vietovių gyventojų užimtumui ir regionų plėtrai. Be to, tokie sprendimai menkina mūsų valstybės, kaip stabilios ir civilizuotos ES šalies, įvaizdį. Šis ribojimas nustatytas ženkliai per mažam plotui (pvz. valstybinių miškų regioninis valdymo padalinys- užima apie 40 tūkst. ha.), todėl turėtų būti nedelsiant peržiūrėtas.

Atviras kreipimasis dėl planų Lietuvos žemės gelmėse laidoti anglies dioksidą

Lietuvos žaliųjų judėjimas. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Mes, žemiau pasirašiusieji, reikalaujame, kad būtų atsisakyta planų žemės gelmėse saugoti gamybos atliekas, anglies dioksidą. Aplinkos ministerijos, Lietuvos geologijos tarnybos, mokslininkų ir užsienio šalių patirtis rodo, kad CO² ilgalaikis saugojimas žemės gelmėse yra susijęs su rizika geriamam vandeniui, kitoms naudingosioms iškasenoms, aplinkai ir žmonių sveikatai. Manome, kad šis suinteresuotų grupių sugalvotas eksperimentas yra ekonomine, aplinkosaugine bei socialine prasme žalingas valstybei. Mokslininkai perspėja, kad įgyvendinant geologinį CO² saugojimą galimas staigus uolienų plyšių ir įtrūkių atsiradimas, galimas uolienų vientisumo pažeidžiamumas, kas gali daryti įtaką požeminio geriamo vandens užteršimui. CO² ar sūrymų nutekėjimas iš CO² saugyklos į kitus požeminio vandens sluoksnius gali padidinti požeminio vandens rūgštingumą, pakeisti mineralizaciją, mobilizuoti metalus. Kitos rizikos, kaip metano išstūmimas, saugyklos slėgio kitimas dėl injektuotų CO² dujų slėgio, gali pakeisti požeminio vandens srauto greitį ir kryptį, spūdį. Pažymėtina, kad vakarų Lietuva yra unikali, lyginant su aplinkinėmis teritorijomis, dėl čia randamų nemažų geoterminių energijos išteklių. Tačiau teritorijos perspektyvios geoterminės energetikos vystymui netinkamos CO² saugojimui arba priešingai – įrengus CO² saugyklą nebus galima panaudoti geoterminio vandens. Lietuva, skirtingai nuo kitų ES šalių, beveik neturi taršios pramonės. Todėl visiškai neaišku, kodėl norime prisiimti kitų šalių, pramonėje naudojančių akmens anglį, įsipareigojimus. Tokios ES šalys, kaip Austrija, Kroatija, Estija, Latvija, Slovėnija ir dalinai Čekija, Suomija, Liuksmeburgas ir kitos valstybės draudžia savo teritorijoje įrengti anglies dioksido saugyklas. Kai dauguma ES šalių ieško naujų metodų kaip sumažinti anglies dioksido išmetimus ir juos panaudoti antrą kartą, Vyriausybė eilinį kartą, neatlikus netgi kaštų naudos analizės, bando įtikinti, kad pirmiau įgyvendinsime, o paskui pamatysime. Toks trumparegiškas požiūris įsileidžiant užsienio investicijas, naudingas tik investuotojams ir neatsižvelgiant į jų pasekmes perspektyvoje gali turėti neprognozuojamų padarinių šalies ateičiai. Todėl mes pareiškiame, kad didelė dalis Žemaitijos žmonių rinkimuose į Parlamentą ir Vyriausybę rinko patikimus, žaliųjų idėjų vedamus politikus. Reikalaujame, kad būtų laikomasi tų nuostatų, kurios įrašytos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje bei buvo išsakytos rinkimų metu. Mes reikalaujame Žemaitijos žemėje stabdyti planuojamą CO² saugyklų įrengimą ir tikimės, kad valdžia ir turtai yra ne vienintelės jūsų vertybės, ir kad dar rūpi mūsų vaikų, anūkų, mūsų šalies ateitis.

Atkurkime Lietuvos ambasadą Portugalijoje

Jūratė Kadžytė. Adresuota: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Mes esame lietuviai, gyvenantys Portugalijoje. Kasmet į Portugaliją atvyksta gyventi vis daugiau lietuvių, tačiau mes čia neturime ambasados nei konsulato, kuris gali teikti mums, lietuviams, gyvenantiems Portugalijoje, konsulines paslaugas, užsiimti tiesioginiais diplomatiniais ryšiais bei pačios Lietuvos populiarinimu per meną, verslo ryšius, nes apie Lietuvą čia retas žino. Prireikus pasikeisti asmens dokumentus, gauti įvairias pažymas, tvirtinti dokumentus lietuviai iš Portugalijos turi važiuoti į mums priskirtą Jungtinėje Karalystėje esančią ambasadą, kas yra labai nepatogu, o įvykus Brexit’ui, gali būti ir sudėtinga, arba į Lietuvą, o taip pat į ambasadą Ispanijos Karalystėje, kas taip pat nėra labai patogu. Mes nematome bei nejaučiame jokios ambasados Jungtinėje Karalystėje veiklos, visa informacija ambasados tinklapyje apie vykdomas konsulines misijas, vykstančius renginius, atvykstančius Lietuvos menininkus yra išskirtinai skirta lietuviams, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje. O kaipgi mes, lietuviai, gyvenantys Portugalijoje? Vienintelė aktuali informacija, skiriama mums, yra apie Portugalijoje reziduojančius Lietuvos garbės konsulus. LR ambasada Lisabonoje buvo uždaryta 2014 metais, motyvuojant tuo, kad lietuvių bendruomenė yra nedidelė, prekybos apimtys mažos, konsulinių paslaugų poreikis yra minimalus, Portugalijos valstybė neturi diplomatinės atstovybės Vilniuje (ambasada buvo uždaryta 2012 metais). Tačiau abiejų šalių ekonomika kyla. Gausėja įmonių, investuojančių abiejose šalyse. Gausėja ir turistų, kuriems kartais irgi prireikia pagalbos atvykus į šalį ir susidūrus su problemomis. Kasmet Portugalijoje įsikuria vis daugiau lietuvių, kurie augina dažnai jau čia gimusią antrąją emigrantų kartą. Be diplomatinės atstovybės, prarandami kai kurie Lietuvos Respublikos piliečiai, nes ne visi Portugalijoje gimę lietuvių vaikai užregistruojami ir gauna lietuviškus dokumentus – tėvams atrodo, kad skristi su kūdikiu, kad šis gautų lietuvišką pasą, į Londoną yra per sudėtingas reikalas. Be diplomatinės atstovybės, nebeturime tokio svarbaus reprezentacinio, lietuvybės židinio. Mes jaučiamės pamiršti Lietuvos Valstybės. Prašome Portugalijos Respublikoje atkurti Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę! Portugalijoje gyvenantys lietuviai

Klaipėdos uosto bendrajam planui - NE

A. Andronova. Adresuota: Lietuvos Respublikos vyriausybė

KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano tvirtinimo Mes, Klaipėdos miesto gyventojai, miesto bendruomenių atstovai, miesto ir pajūrio svečiai ir visi neabejingi mūsų pajūrio išsaugojimui, gamtosaugai, Klaipėdos miesto ir Lietuvos gerovei, kreipiamės į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir reikalaujame netvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidaus akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano, kurio sprendiniai dėl suplanuotos maksimalios Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros ir ypač - dėl išorinio giliavandenio uosto Baltijos jūroje ties Melnrage, darys milžinišką neigiamą poveikį gyvenimo kokybei Klaipėdos mieste. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidaus akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano sprendiniais yra suplanuota apie keturis kartus padidinti dabartines uosto krovos apimtis (nuo 46 mln. tonų 2018 metais iki 163 mln. tonų ateityje) betarpiškoje Klaipėdos gyvenamųjų teritorijų kaimynystėje ir maksimalią uosto plėtrą tiek dabartinėje (esamoje) teritorijoje, tiek ir įsisavinant bei užstatant naujas uosto krovos darbams reikalingas teritorijas pietinėje Klaipėdos miesto dalyje net Kuršių mariose (80 ha!) ties Smeltės pusiasaliu ir Kiaulės Nugaros sala bei pastatant išorinį giliavandenį uostą Baltijos jūroje (130 ha) ties Melnrage, šiaurinėje miesto dalyje. Pagal bendrojo plano sprendinius, Klaipėdos miestas visiems laikams būtų atskirtas nuo Kuršių marių apie 15 km ilgio uosto krovos darbų ir pramonine iki 30 m aukščio sandėlių juosta. Bemaž keturis kartus padidinus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krovos darbų apimtis, atitinkamai padidėtų ir visokeriopa Klaipėdos miesto tarša (triukšmas, kvapai, išmetamosios dujos, sunkiojo transporto ir geležinkelio eismas). Vien tik sunkiojo transporto, reikalingo planuojamai maksimaliai uosto plėtrai aptarnauti, planuojama net 12 800 sunkvežimių per parą. Atlikus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidaus akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano strateginį pasekmių aplinkai vertinimą buvo nustatyta, jog planuojami sprendiniai su maksimalia uosto plėtra ir su išoriniu giliavandeniu uostu Baltijos jūroje ties Melnrage darys tiesioginį, neigiamą, ilgalaikį ir reikšmingą poveikį aplinkai bei kraštovaizdžiui, Klaipėdos miestui, Kuršių nerijai, Kuršių marioms ir visam bemaž 50 km ilgio Lietuvos pajūriui iki pat Latvijos. Tai pati tikriausia Lietuvos pajūrio ekologinė katastrofa su ardomais Baltijos pajūrio krantais, negrįžtamai prarandamais pliažais ir visa Lietuvos pajūrio rekreacine industrija. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidaus akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano sprendiniai tikrai nėra septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje deklaruotos Valstybės raidos vizijos dalis, kuri yra paremta penkių darnų – darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos ir darnaus valstybės valdymo – principu. Kaip visiškai teisingai nurodyta 17-osios Vyriausybės programoje, Seimas, Prezidentas ar Vyriausybė negali žinoti, koks konkretus sprendimas yra geriausias kiekvienai iš 60-ies skirtingų savivaldybių. Visoje Lietuvoje yra gausu savo kraštą mylinčių ir jo gerove suinteresuotų piliečių, o centrinės valdžios užduotis yra sudaryti sąlygas atskleisti šį potencialą. Ateities Lietuvos regioninė politika turi įtraukti ir suteikti galią vietos partneriams, bendruomenėms, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms (69 punktas). Savo programoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat paskelbė, kad be kitų dalykų ji sieks dviejų pagrindinių tikslų: maksimalaus skaidrumo ir nešališkumo bei aktyvaus visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus. Verslas bus skatinamas gerbti viešąjį interesą atitinkančius bendruomenių poreikius, o bendruomenės bus skatinamos gerbti investuotojų laiką ir pastangas kurti sėkmingus projektus (89.4. papunktis). Septynioliktosios Vyriausybės požiūris į aplinkos ir žmogaus santykį remiasi esmine darnaus vystymosi nuostata – tenkinti šių dienų visuomenės poreikius taip, kad jie nebūtų tenkinami ateities kartų sąskaita. Siekiant darnaus vystymosi, ekonomikos, socialiniai ir aplinkos aspektai bus derinami tarpusavyje, dėmesį sutelkiant į žmogaus gyvenimo kokybę (77 punktas). Atėjo laikas šias visiškai teisingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programines nuostatas įgyvendinti praktiškai, netvirtinant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidaus akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano. Reikalaujame netvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidaus akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano, kurio sprendiniai dėl suplanuotos maksimalios Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros ir ypač - dėl išorinio giliavandenio uosto Baltijos jūroje ties Melnrage, darys milžinišką neigiamą poveikį gyvenimo kokybei Klaipėdos mieste, visam Lietuvos pajūriui. Peticiją teikia: Alina Andronova Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją, asociacija Liudvika Kuzminčiūtė Klaipėdos žalieji, asociacija Arvydas Urbis Karklės bendruomenė, asociacija Justinas Liubinskas, Klaipėdos Senamiesčio gyventojų bendruomenė Regina Baguckienė Paupių bendruomenė, asociacija Andrius Dumbauskas 1os Melnragės bendruomenė, asociacija Tadas Baltuonis INSB „Smeltė“

PUNIOS ŠILAS - PADĖKITE GELBĖTI!

Ž. Morkvėnas. Adresuota: Lietuvos Respublikos Vyriausybė

LR Vyriausybei Gedimino pr. 11, LT-01103 Vilnius PETICIJA Dėl Punios šilo gamtinio rezervato ir Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio apjungimą į bendrą – Punios šilo gamtinio rezervato teritoriją 2019 m. rugpjūčio 1 d., Vilnius Kreipiamės į Jus, prašydami padėti išsaugoti unikalų Punios šilą, kurio likimui šiuo metu grėsmę kelia laikinojo Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimai. Prašome šį kreipimąsi pripažinti peticija LR Peticijų įstatymo nustatyta tvarka. 2019 m. liepos 12 d. raštu Nr. D18-29 Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pateikė pavedimą Valstybinei saugojamų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos stabdyti Nemuno kilpų regioninio parko Punios šilo gamtinį rezervatą ir Punios šilo botaninio-zoologinio draustinį apjungimą į bendrą – Punios šilo gamtinio rezervato teritoriją. 2019 m. liepos 18 d. Valstybinės saugojamų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-97 įgyvendino 2019 m. liepos 12 d. aplinkos ministro pavedimą, nesiūlant ir nenustatant jokių alternatyvių aplinkos apsaugos priemonių. Tai padarius ir nepasiūlius jokių alternatyvių ir ilgalaikių apsaugos sprendimų, Valstybinė miškų urėdija čia ir toliau bus įpareigota vykdyti miškų kirtimus bei organizuoti komercines medžiokles arba šiuos medžioklės plotus parduoti aukcione privačiam medžioklės būreliui. Tiek miško kirtimo darbai, tiek medžioklės Punios šile ekonominiu požiūriu nėra naudingos, tačiau gamtos išsaugojimo požiūriu daroma didelė žala, o visuomenė vietoj vertingos sengirės mato kirtimų suniokotus medynus, rąstų rietuves ir medžiotojų išgąsdintų žvėrių pėdsakus. Nemuno vingyje esantis Punios šilas gamtiniu požiūriu yra vienas vertingiausių Lietuvos ir Europos miško masyvų. Čia iki šiol išlikęs kraštovaizdis su pirmykščių Lietuvos girių bruožais, senoliai medžiai dar mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus – kai kurie ąžuolai augo dar vykstant Žalgirio mūšiui. Čia sutinkama daugiau nei 100 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių, daugiau nei 100 saugotinų kertinių miško buveinių, net 78 Europos Bendrijos svarbos natūralios miško buveinės. Mokslininkų vertinimu Punios šilas gamtiniu požiūriu dėl didžiausiame plote išlikusios mažai liestos sengirės ir saugomų rūšių gausos turi išskirtinę vertę tarp kitų Lietuvoje saugomų miško masyvų. Iki aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos 2019 m. liepos 12 d. pavedimo stabdyti Punios šilo rezervato teritorijos plėtrą, jau buvo ankstesnio aplinkos ministro pavedimu, parengti planavimo dokumentai dėl Punios šilo gamtinio rezervato plėtros, kurio plane yra numatyta, jog aplinkinių gyvenviečių gyventojai turėtų neribotas galimybes lankytis, uogauti ir grybauti teritorijoje, visuomenės lankymasis labiausiai tam tinkamose teritorijose taip pat galimas. Planas numato įrengti papildomą infrastruktūrą, netgi pagerinančią sąlygas lankytis šiame unikaliame gamtos kampelyje. Pagal parengtą planą esama draustinio teritorija virstų pirma Lietuvoje tokio pobūdžio saugoma teritorija, kurioje ribojama visa žmogaus ūkinė veikla, bet leidžiamas lankymas didelėje rezervato dalyje, įskaitant leidimą vietiniams gyventojams rinkti uogas, grybauti. Punios šilas yra unikalus ir vertingas būtent todėl, kad ten yra išlikusi natūrali sengirė, kurioje gyvena dešimtys retų rūšių ir kur lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo tikras miškas (o ne „prižiūrimas“ parkas). Per milijonus metų miškai puikiai išgyveno ir klestėjo žmonių neprižiūrimi. Vienintelė „priežiūra“, kuri reikalinga miškui – palikti jį ramybėje (kur ūkinė veikla ar bet kokie kirtimai galėtų vykti tik ypatingais atvejais, skatinant buveinės atkūrimą ir su stipraus mokslinio komiteto pritarimu). Būtent tokia apsauga būtina tam, kad išsaugotume visus ekosistemos komponentus, sveikas augalų ir gyvūnų populiacijas ir maksimalų atsparumą įvairiems išoriniams poveikiams. Bet kokia fragmentacija, netgi jei ji vadinama sumaniu „sanitarinių kirtimų“ vardu, ardo ekologinį tinklą vesdama link kritinio taško, kai visa sistema žlunga. Išvirtę medžiai, įrantys stuobriai yra esminė tokios ekosistemos dalis. Tokios įvairovės išsaugojimas yra ypač svarbus šiuo intensyvios klimato kaitos metu, kai visas genetinis potencialas būtinas, kad rūšys ir ištisa ekosistema turėtų galimybę prisitaikyti. Raginame visuomenę būti aktyviai ir išreikšti principingą poziciją ginant viešąjį interesą ir neįkainuojamą Lietuvos gamtos vertybę – Punios šilą, pasirašant šią peticiją, kuria visi bendrai reikalaujame LR Aplinkos ministeriją, ir atsakingą ministrą Kęstutį Mažeiką: - Atnaujinti ir užbaigti Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) koregavimo (specialiojo planavimo) procesą, pradėtą Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu „Dėl Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo) koregavimo ir planavimo darbų patvirtinimo“; - Įgyvendinti Punios šilo gamtinio rezervato ir Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio apjungimą į bendrą – Punios šilo gamtinio rezervato teritoriją. Pareiškėjas Žymantas Morkvėnas gamtosaugininkas Tel. Nr. +370 (614) 72 597 El. p.: [email protected] Gintaras Varnas teatro režisierius [email protected] Tel.Nr. +370 (698) 81 730

„Vijūnėlės dvarą“ – Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokyklai

Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykla. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Druskininkų savivaldybei

Pritariu visuomenės nuomonei, kad „Vijūnėlės dvaras“ ( Turistų g. 13, Druskininkuose) būtų perduotas visuomenės poreikiams, įkuriant ten M. K. Čiurlionio meno mokyklą.

Algirdas Paleckis turi būti paleistas į laisvę arba pareikšri kaltinimai

Vytautas Jankauskas. Adresuota: Lietuvos Respublikos prezidentas, Lietuvos Respublikos seimas, Lietuvos Respublikos vyriausybė

Jau 9 mėnesius teisėsauga negali išgimdyti sprendimo dėl Algirdo Paleckio. Per tiek laiko jau būtų išnešiotas ir pagimdytas vaikas. Ar Lietuva yra teisinė valstybė, jeigu taip galima elgtis su žmogumi? Jei teisėsauga turėtų ką nors rimto prieš jį tai seniai jau būtų pasodinę. Akivaizdu, kad nieko neturi, bet jis kažką žino, kas galėjo pakenkti kandidatams į prezidentus, dėl to buvo uždarytas prieš prasidedant rinkiminei agitacijai. Kadangi dar nepaleistas, tai susiję ir su seimo rinkimais. Algirdas Paleckis yra puikiai žinomas kaip socialistas. Tuo tarpu jį kaltina šnipinėjimui Rusijai, kuri yra senokai jau ir labai netgi nebesocialistinė šalis. Kaip pats Algirdas spėjo pasakyti teismo salėje, kol buvo išvaryti žurnalistai "tai yra absurdas" Mes reikalaujame, kad šis absurdas liautųsi ir būtų gerbiamos žmogaus teisės. Paleckis yra politinis kalinys, jis turi būti nedelsiant paleistas!!! p.s. Atviras Algirdo Paleckio laiškas iš kalėjimo: „Represinių organų metodas – įkaitų paėmimas“ "Spaudoje rašyta, kad antrasis įtariamasis taip vadinamoje „šnipinėjimo“ byloje – verslininkas Deimantas Bertauskas – jau paleistas į laisvę. O juk byla ta pati, įtarimai tie patys. Peršasi išvada, kad D. Bertauskas galimai palūžo ir ėmė kolabruoti su organais. Jis „atidirbo“, matyt, ir jie paleido šį molį namo, prieš tai sulipdę iš jo, ką reikia. O gal jis nuo pat pradžių tebuvo saugumiečių įrankis? Taigi, vienas iš represinių organų metodų yra įkaitų paėmimas. Žmogų paima įkaitu, t. y. įkiša į kalėjimą – ir laukia, kad jis neištvers ir „prisipažins“. Tada gal ir kardomąją priemonę sušvelnins, kalėjimą pakeis namų areštu. O kaip lengviausia paimti įkaitą? Pateikus jam labai sunkų įtarimą. Įtarimas šnipinėjimu ir yra toks įtarimas. Pakanka jį pateikti, ir teisėjas, sprendžiantis dėl kardomosios priemonės, iš esmės neturi kitos išeities, kaip tik skirti suėmimą ilgiems mėnesiams, jei ne metams... Organai trina rankas – įkaitas jau kalėjime dar iki tol, kol teismas ims iš esmės nagrinėti bylą. Kitas teisėsaugos tikslas šiuo atveju buvo parodyti, kad jie „gerai dirba“. „Na matome dabar“, – iškart po žinios apie mano suėmimą paskelbė teisėsaugos deleguotas premjeras Saulius Skvernelis, – „neveltui vyriausybė prašo didesnio finansavimo teisėsaugai“. Laikant įtariamąjį kalėjime, šitaip taipogi siekiama formuoti neigiamą visuomenės nuomonę apie jį, kurti „reikiamą“ atmosferą būsimam teismui. Bet ko gi norėti, jei mūsų represinius organus kuruoja ir mokina jų kuratoriai iš JAV? Tie patys, kurie be kaltės įrodymų kalina ir kankina kalinius garsiame Gvantanamo lageryje. O kas gi yra Gvantanamo lageris, jei ne demokratinio fašizmo įrodymas? Algirdas Paleckis, 2019-06-18, Vilnius, Lukiškių kalėjimas"

Lietuva turi suteikti Romuvai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą / Help Romuva in our effort to be recognized as an official religion in Lithuania

Domantas Žilėnas. Adresuota: Lietuvos Respublikos Seimas (Seimas of the Republic of Lithuania ), Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Government of the Republic of Lithuania), Europos Žmogaus Teisių Teismas (European Court of Human Rights)

Lietuva turi suteikti Romuvai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ (toliau – Romuva), kuri nuo 1967 m. skiria visas pajėgas lietuvių tapatybės stiprinimui, dar 2017 m. teisės aktais nustatyta tvarka pateikė Teisingumo ministerijai prašymą suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą tikėdama, kad Lietuva jau pribrendo tam, jog būtų įvykdytas istorinis teisingumas ir atiduota pagarba visiems tiems, kurie atnešė senąjį baltų tikėjimą iki šių laikų. Demokratiją mūsų šalyje užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 26 straipsnis pripažįsta žmogaus laisvę išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnis nustato, kad religinė bendrija valstybės pripažįstama kaip kultūrinio, socialinio ir dvasinio palikimo dalis, o jos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai, bendrija turi visuomenės palaikymą ir praeina 25 metai nuo bendrijos pirminės registracijos Lietuvos Respublikoje. Teisingumo ministerija pateikė išvadą, kad Romuva visas šias Įstatyme nustatytas sąlygas atitinka. Nepaisant to, 2019 m. birželio 27 d. Seime vos šešių balsų persvara buvo priimtas sprendimas nesuteikti Romuvai valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso. Balsavimo rezultatus neabejotinai nulėmė ne tik išvakarėse Seimo nariams išplatintas kitos religijos atstovo (Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo G. Grušo) beprecedentinis priešiškas laiškas, bet ir Seimo narių pasisakymai, kurstantys religinę nesantaiką ir skleidžiantys šmeižtą apie Romuvą, be jokių įrodymų apkaltinant ją netgi ryšiais su KGB ir Kremliumi. Religinės nesantaikos kurstymą ir šmeižto skleidimą draudžia Lietuvos Konstitucija ir kiti teisės aktai, todėl kelia abejonių minėto Seimo sprendimo teisėtumas. Tai pabrėžė ir Europos etninių religijų kongreso (ECER) prezidentas Andrasas Korbanas-Arthenas viešai pareikšdamas nuomonę, kad Seimo sprendimas, paveiktas stipraus Romos katalikų bažnyčios spaudimo, reiškia ne tik didžiulį Lietuvos Konstitucijos pažeidimą, bet ir prieštarauja Europos sąjungos pamatinių teisių chartijai bei Jungtinių tautų visuotinių žmogaus teisių deklaracijai. Tuo remiantis, mes nesutinkame su Seimo sprendimu ir reikalaujame jį nedelsiant persvarstyti, kad būtų suteiktas valstybės pripažinimas Baltų religinei bendrijai „Romuva“ laikantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų. - - - - - Help Romuva in our effort to be recognized as an official religion in Lithuania The religious community of ancient Baltic faith “Romuva”, giving all efforts for the strengthening of Lithuanian identity since 1967, in 2017 appealed to the state in order to be accepted as a recognized religious community in hopes that Lithuania is ready for historical justice and for deference to those that carried the ancient Baltic faith into our times. The Constitution of the Republic of Lithuania guarantees the democracy in our country, and in the 26th article it affirms the religious freedom of faith and expression. The 6th article on religious communities states that a religious community is to be recognized by the state as a cultural, social and spiritual heritage if its teaching does not contradict the laws and moral values of the Republic of Lithuania, if the community has the support of society, and if it has been active for 25 years since its initial registration. The Ministry of Justice gave a verdict that Romuva fulfills all of the requirements above. In spite of that, on June 27th 2019 the parliament (Seimas), by a margin of 6 votes, arrived at a decision not to give the status of a recognized religious community to Romuva. The results of the vote were indubitably influenced and led astray not only by a hostile letter of a representative of another religion (the head of the Lithuanian conference of bishops, G. Grušas), but also by statements of some members of the parliament which induced religious enmity and slandered and accused Romuva, without any evidence, of having connections with the KGB and the Kremlin. The legitimacy of the decision of the Seimas is questionable, since the instigation of religious enmity and the spread of slander is prohibited by the Constitution of Lithuania and other juridical acts. This point has been stressed by the president of the European Congress of Ethnic Religions (ECER), Andras Corban-Arthen, who argued in his public letter that “the decision by the Seimas, under strong pressure from the Roman Catholic church, represents not only a gross violation of the Lithuanian Constitution, but also contravenes important treaties and agreements such as the Charter of Fundamental Rights of the European Union and the United Nations’ Universal Declaration of Human Rights“. On these grounds, we do not comply with the decision of the Seimas and we demand that it uphold the Constitution of the Republic of Lithuania and other international juridical acts, according to which Romuva must be accepted by the state as an officially-recognized religious community.

Tiltas Klaipeda-Neringa

A. Brazockas. Adresuota: Lietuvos Respublikos Vyriausybe

Gerb. Lietuvos Respublikos Gyventojai, Inicijuoju peticija LR Vyriausybei bei Premjerui tilto statybai tarp Klaipėdos ir Neringos

Nepritarimas rengiamoms Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Statybos įstatymų pataisoms

ICOMOS LNK valdyba. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentui Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai

Susipažinę su parengtais Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos 231 straipsnio ir kitais siūlomais teisinės sąrangos pakeitimais, mes, žemiau pasirašiusieji, reiškiame susirūpinimą ir nepritarimą rengiamoms Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Statybos įstatymų pataisoms, kuriomis siekiama sumenkinti Lietuvos Respublikos kultūros paveldo reikšmę, panaikinti paveldo apsaugos, kaip imperatyvios valstybei nustatytos pareigos ir funkcijos sampratą, išreikštą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautiniuose dokumentuose ir nacionalinės teisės aktuose. Dabar veikianti nacionalinė paveldosaugos sistema yra kurta dešimtmečiais, tobulėjanti, siekianti sutarimo valstybėje dėl nacionalinio kultūros paveldo išsaugojimo ir nepasiduodanti nuolat patiriamam išoriniam spaudimui atsisakyti savo misijos. Lietuvos kultūros paveldo apsaugos sistema yra žinoma ir vertinama Europoje. Siūlomomis pataisomis siekiama kultūros paveldo išsaugojimo darbus prilyginti statybos darbams, taip atveriant kelią nacionalinio kultūros paveldo autentiškumo naikinimui ir neribotai plėtrai paveldinėse teritorijose. Taip pat nepagrįstai siūloma atsisakyti specialių kvalifikacinių reikalavimų specialistams, kurie projektuotų ir vykdytų darbus kultūros paveldo vertybėse ir jų teritorijose, kas panaikintų bet kokią atsakomybę už kultūros paveldo žalojimą ir naikinimą. Reikalaujame kuo skubiau sustabdyti šių pataisų, suformuluotų slapčia nuo paveldo apsaugos srityje dirbančių specialistų, svarstymą.