Prašome pradėti tyrimą dėl karių mirčių Rukloje

Gilmantas A.. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Krašto apsaugos ministerijai

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos Vyriausybei Krašto apsaugos ministerijai PETICIJA Mes, žemiau pasirašiusieji, prašome karinės ir civilinės valdžios pradėti tyrimą dėl Lietuvos ir Kroatijos karių mirčių Rukloje ir nubausti kaltuosius! Šių metų gruodžio 12 d. NATO priešakinių pajėgų batalione, dislokuotame Rukloje, po pietų mirė Kroatijos karys. 2016 m. gegužės 16 d. Rukloje nuo ūmaus infekcinio susirgimo mirė nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Lietuvos karys jaunesnysis eilinis Martynas Jurkus. Pastaruoju metu abu kariai nusiskundimų sveikata neturėjo. Manoma, kad sveikatos pablogėjimą sukėlė maistas valgykloje. Jau daug mirčių taikos metu kariuomenėje. Ar karinė valdžia bando kažką nuslėpti? Kenčia visų pirma tėvai, kurie atidavė savo vaikus ginti Tėvynę! Reikalaujame: 1. Įsileisti nepriklausomus prokuratūros ekspertus pradėti nepriklausomą tyrimą! Neaiškios mirtys - visi kratosi atsakomybės. 2. Informuoti, kiek dar nepaskelbtų apsinuodijimų maistu atvejų registruoti kariomenėje? 3. Paaiškinti, kodėl kariomenėje daug sužeidimų per pratybas? Kariai neturi praktinių įgudžių naudotis darbo įrankiais, ginklais. 4. Suteikti visiems kariams aukščiausio lygio sveikatos priežiūros paslaugas. Prašome informuoti visuomenę! Mylėkit artimus ir Tėvynę! Kviečiu pasirašyti šią peticiją ir išplatinti ją visiems.

LEU Alumnų kreipimasis dėl švietimo ir aukštojo mokslo reformų

A.Kiveris. Adresuota: Lietuvos Respublikos prezidentė, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, LR ŠMM

Lietuvos edukologijos universiteto studentų, akademikų, profesorių, docentų, dėstytojų, lektorių, esamų ir buvusių darbuotojų, alumnų KREIPIMASIS Vilnius, 2017 m. lapkričio 29 d. Mes, Lietuvos edukologijos universiteto (toliau – LEU / Universitetas) bendruomenė, rengdami taip reikalingus Lietuvos mokyklai pedagogus – Lietuvos ateities kūrėjus, išreiškiame didžiulį nerimą dėl, mūsų nuomone, chaotiškų ir vis iš naujo pradedamų Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo reformų, blaškymosi keičiant jaunosios kartos ugdymo turinį ir priemones, neatsakingai mažinant beveik visų specialybių pedagogų rengimą. Šį nerimą išreiškia ir LEU alumnų bendruomenė, taip pat įvairios švietimo ir pedagogų institucijos. Pastaruoju metu LEU patyrė skaudžių smūgių, kai Lietuvos švietimo vadovai nutarė nebeskirti valstybinių vietų lietuvių kalbos, anglų kalbos, istorijos, biologijos, geografijos, muzikos ir kitų dalykų mokytojams rengti. Daromas didžiulis administracinis ir emocinis spaudimas dėl ateities, darbo sąlygų, turimos materialinės bazės Vilniuje išskaidymo ir net naikinimo. Universitetas, pasitelkus įvairius „išmaniuosius ekspertus“, yra kaltinamas tuo, kad abiturientai nesirenka pedagogo profesijos (nors valstybinių studijų vietų tam net neskirta), kad absolventai emigruoja, kad mažai parengiama mokslo daktarų (nors jų priimama tiek, kiek valstybė numatė doktorantūrai vietų). Esame kaltinami ir tuo, kad LEU studijų kryptys dubliuoja VU kryptis, nors, pavyzdžiui, LEU priėmimo taisyklėse 2017 m. buvo numatytos 29 pedagogikos krypties programos ir nė vienos tokios krypties programos VU priėmime nebuvo. Pagaliau esame kalti, kad pedagogų korpusas sensta, kad neparengiame mokytojų vyrų ir t.t. Derėtų prisiminti, kad LEU ištakos siekia 1935 metus, kai Klaipėdoje buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas, o hitlerininkams užgrobus šį kraštą, 1939 m. buvo perkeltas į Panevėžį, vėliau,Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, – į Vilnių, kur galiausiai 1960 m. buvo suformuotas ir plėtojamas pedagogų rengimo centras Vilniaus Žvėryno rajone. Čia buvo pastatyti mokomieji auditoriniai ir laboratoriniai korpusai, įrengtos memorialinės vardinės M. Lukšienės, A. Šapokos, M. Reinio, A. Ramanausko-Vanago, prof. J. Liaugmino, V. Rajecko, J. Laužiko ir kitų iškilių asmenybių auditorijos bei kabinetai, įsteigtas Pedagogų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo centras, įrengta keletas sporto salių, stadionas, oranžerija, pastatyti bendrabučiai studentams ir butai dėstytojams. Taip pat atmintina, kad stiprinant materialinę bazę dar 1990 m. atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė perdavė uždaromos aukštosios partinės mokyklos patalpas Universitetui. Pastaruoju metu Universitetas atidarė specialų vaikų darželį, skirtą atlikti mokomąją praktiką ir tyrimus būsimiems ikimokyklinio ugdymo pedagogams, suplanavo pradinių klasių mokyklą. Panaudojant Europos Sąjungos paramą, visi Universiteto pastatai buvo rekonstruoti, renovuoti, kai kurie pritaikyti neįgaliesiems. LEU bibliotekos rekonstrukcijai išleista bemaž 7 mln. eurų, dabar gi išgirdome, kad jos įrengimui bei modernizavimui, kitiems baigiamiesiems darbams ateinančiais metais visai nebus skirta lėšų. Niekas nepaneigs, kad LEU indėlis į švietimo veiklą visuomenėje yra įtaigus ir didelės apimties, tačiau kai kurių švietimo vadovų pastangomis ir toliau formuojama neigiama nuomonė apie Universitetą. Sunku tikėtis, kad kas nors iš šių vadovų atsiprašytų ir paskatintų mus tolesnei veiklai. LEU bendruomenė, atsižvelgdama į susidariusią sudėtingą demografinę Lietuvos padėtį ir mažėjantį abiturientų skaičių, dar 2015 m. pati, niekieno neraginama, kreipėsi į Vytauto Didžiojo universitetą, kviesdama konsolidacijos proceso. Manome, kad šis procesas vyksta sėkmingai, yra parengtas jungimosi planas, etapai, teikiamas svarstyti naujasis Statuto projektas, numatyta VDU Edukologijos akademijos Vilniuje steigimo eiga. Tačiau lieka nesuprantamos Ministerijos pastangos neskirti valstybinių studijų vietų mokytojams rengti, pastangos išskaidyti ir sunaikinti LEU materialinę bazę, sugriaunant esamą jo infrastruktūrą ar ją padalijant tarp Vilniaus ir Kauno universitetų, net nesusimąstant, kad, tokiu atveju, didesnė dalis mokslo daktarų, profesorių rinksis ne blaškymąsi po Lietuvos miestus, bet emigruos. Akivaizdu, kad LEU kaip seniausios Lietuvoje pedagogus rengiančios institucijos išskaidymas ar jos likvidavimas, suprantant ir žinant, jog į LEU pastatus ir žemę jau seniai yra nusižiūrėję Lietuvos statybų verslo magnatai, pažeis viešąjį interesą, sukels dideles neigiamas pasekmes nacionaliniam saugumui, suardys 8 dešimtmečius kurtą, nuolat tobulintą taikant tarptautinę patirtį pedagogų rengimo sistemą Lietuvoje. Jausdami didelę atsakomybę visuomenei, imamės iniciatyvos ir valstybės valdymo institucijoms keliame šiuos reikalavimus: 1. Nedelsiant sustabdyti sistemingai vykdomą nuolatinį LEU niekinimą bei menkinimą ir chaotiškai vykdomą švietimo ir mokslo reformą. 2. Užtikrinti, kad valstybės ir LEU pastangomis sukurta pedagogų rengimui ir kvalifikacijos kėlimui (perkvalifikavimui) reikalinga infrastruktūra – studentų miestelis Vilniaus Žvėryno rajone, nebūtų naikinamas ar išskaidomas. Ši infrastruktūra turi būti išsaugota Edukologijos akademijos statusu, skiriant jai deramą finansavimą, atnaujinant ir ją sustiprinant, nepriklausomai nuo institucinio LEU pokyčio, jį jungiant su kokiu kitu universitetu. 3. Visiems švietimo sistemos darbuotojams sudaryti sąlygas kelti savo kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienio šalyse, tinkamai apmokant komandiruotes. Sudaryti sąlygas jiems, kaip ir išėjusiems į pensiją darbuotojams, dėl profesijos ypatumų (psichologinis, fizinis ir emocinis stresas, didelis informacinis ir fizinis krūvis, aukštas triukšmo lygis ir kt.) kartą per metus neatlygintinai arba lengvatinėmis sąlygomis gauti sveikatinimo paslaugas reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose. 4. Užtikrinti, kad mokytojas, dėstytojas, švietimo darbuotojas, nepriklausomai nuo jo pedagoginio vardo ar kvalifikacinės kategorijos, gautų orią senatvės pensiją, kurią sudarytų mažiausiai trys minimalaus pragyvenimo dydžiai (MPD), susiejant ją su MPD kitimu. 5. Nedelsiant iš naujo apsvarstyti krizės metu sumažintų švietimo darbuotojų atlyginimų dydžius, didinant juos 30 procentų, o per artimiausius metus – iki 2020 m., padidinti atlyginimus 50 procentų. Taip pat nedelsiant peržiūrėti švietimo sistemos darbuotojų teikiamų paslaugų įkainius, sunorminant jų darbo krūvius švietimo įstaigose, nepaliekant įvairių landų galimoms manipuliacijoms ar švietimo vadovų įnoriams. Kviečiame drąsiai ir atsakingai įvertinti minimų procesų grėsmes ir priimti deramus, neatidėliojamus ir efektyvius sprendimus ateities kartų labui! Kviečiame ir prašome visus LEU alumnus, visus švietimo darbuotojus ir visus, kurie nėra abejingi Lietuvos švietimo sistemos pertvarkai, paremti šį mūsų kreipimąsi ir jį pasirašyti.

Brandos egzaminų vykdymui šeštadienį - NE

Ieva. Adresuota: Lietuvos Respublikos vyriausybė

Lietuvos Respublikos Prezidentei Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms Lietuvos Respublikos Seimo nariams PETICIJA Mes, abiturientai, matydami Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos projektą, pagal kurį brandos egzaminai numatomi šeštadieniais, esame susirūpinę ir manome, jog tvarkaraštis turėtų būti nedelsiant peržiūrėtas. Taip pat, dauguma abiturientų yra orientuoti į tam tikras mokslų sritis, tačiau nepaisant to, yra priversti lankyti pamokas, kurios jiems neaktualios. Motyvuodami tuo, jog: 1. Po sunkios darbo savaitės mokiniai būna labai išsekę, savaitgaliai yra būtini atsigauti tiek fisiškai, tiek psichologiškai. 2.Vykdant egzaminus šeštadieniais, neišvengiamai nukentės dalis ugdymo proceso, taip pat sumažės laiko dalies egzaminų pasiruošimams (pvz. anglų egzaminas, numatomas gegužės 5d., jam pasiruošti laiko sumažėja beveik mėnesiu). 3. Moksleivis, gegužės mėnesį turėdamas 4 egzaminus, juos laikydamas šeštadieniais, turės tik 4 laisvas dienas per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, jog mokiniai, ypač abiturientai prieš egzaminus patiria labai daug streso ir įtampos, manome, jog toks egzaminų tvarkaraštis yra neadekvatus, ir fiziškai egzaminų atlaikyti tokiu tvarkaraščiu yra neįmanoma. Reikalaujame valstybės valdymo institucijų vykdyti šiuos reikalavimus: 1. Peržiūrėti, ir nedelsiant pakoreguoti brandos egzaminų, numatomų 2018 metais, tvarkaraščius taip, jog egzaminai šeštadieniais nevyktų. 2. Jog paskutiniai 3 mėnesiai prieš brandos egzaminus būtų orientuoti į jų pasiruošimą, konsultacijų vykdymą, o pamokos dalykų, kurių egzaminų moksleivis nelaiko, būtų neprivalomos, arba išviso nevyktų.

Peticija dėl emigrantų pensijų fonduose sukauptų pinigų išsaugojimo

Marija Kazlauskienė. Adresuota: Lietuvos Respublikos Vyriausybe

Jau daugybę metų Lietuvoje kalbama apie emigrantų grįžimą. Naujoji vyriausybė į valdžią atėjo įvardindama tai kaip vieną pagrindinių savo tikslų. Deja, šiandien matome, jog jos planuose numatomi veiksmai ne tik nepadeda grąžinti žmonių į tėvynę, bet ir priešingai, aktyviai griauna bet kokius emigravusių žmonių ryšius su savo gimtine. Mes, lietuviai, turime išlikti vieningi prieš tokias iniciatyvas. Neabejoju, kad didelė dalis mūsų iš tiesų norėtų sugrįžti, jei tik tam atsirastų galimybė. Bet pagal dabartinius planus privačiai pensijų fonduose sukauptos lėšos būtų grąžintos SODRAI ir nesvarbu, kiek laiko žmogus jas kaupė, sugrįžęs į Lietuvą jis turės pradėti visą taupymo procesą iš naujo. Šios peticijos tikslas yra suteikti išvykusiems iš Lietuvos galimybę į ją sugrįžti. Jei Vyriausybė nuoširdžiai tikisi pritraukti emigrantus, atimti jų santaupas ir prašyti pradėti visą gyvenimą iš naujo yra blogiausias įmanomas variantas. Privalome apsaugoti išvykusių lietuvių santaupas. Nesvarbu, kiek žmonių tai liečia šiandien, toks veiksmas yra ne kas kita kaip privačių lėšų nacionalizavimas, sukuriantis precedentą kažką panašaus padaryti ir ateityje, tik jau platesniu mastu. Tad tai jau nėra vien emigrantų, tai visų, kuriems rūpi Lietuva, problema. Prašome Lietuvos Respublikos Vyriausybės atkreipti dėmesį į mūsų balsus – privačiame pensijų fonde sukauptų lėšų galimas nusavinimas skatina piliečių nepasitikėjimą savo šalimi, o juk būtent tai ir yra viena didžiausių emigracijos priežasčių.

Dėl žemės ūkio sektoriaus universiteto ateities

Aleksandro Stulginskio universiteto absolventų klubas "ASU Alumni". Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentė, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Lietuvos žemės, miškų, vandens, maisto ūkio verslui, kaimo plėtrai bei šalies regionams atstovaujančių ūkio subjektų, institucijų ir asmenų KREIPIMASIS į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę Mes, pasirašiusieji šį kreipimąsi, tarp jų Aleksandro Stulginskio universiteto Alumni klubas, atstovaujantis 50 tūkst. šios aukštosios mokyklos (anksčiau Lietuvos žemės ūkio akademijos ir Lietuvos žemės ūkio universiteto) absolventams, suprasdami pokyčių būtinumą ir tai, kad šalies aukštojo mokslo pertvarka ir tolesnė jo raida yra lemtingoje kryžkelėje, kartu suvokiame ir didelę savo moralinę atsakomybę prieš ateities kartas, atkreipiame J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentės, Seimo, Vyriausybės ir visuomenės dėmesį į tai, kad norėdami išlikti modernia, save gerbiančia, savarankiška savitos nacionalinės kultūros ir savimonės Europos ir pasaulio valstybe, turime išsaugoti vieną svarbiausių to savarankiškumo vertybių – išvystytą, modernų, šiuolaikiniais moksliniais pagrindais tvarkomą šalies žemės, miškų ir vidaus vandenų ūkį, kaimo plėtrą, subalansuotą gamtinių išteklių naudojimą, gamtinę bioįvairovę, vaizdingą landšaftą, nacionalinį paveldą bei kitas gamtines, istorines ir dvasines vertybes kaip vieningą visumą. Visa tai deramai gali atlikti tik aukščiausios kvalifikacijos specialistai eruditai, išugdyti atitinkamoje Alma Mater dvasioje. Tai dar beveik prieš šimtmetį puikiai suprato tautos ir valstybės Nepriklausomybės akto signatarai ir Lietuvos šviesuomenė, sunkiausiais šaliai nepriteklių ir išorinės grėsmės laikais radę politinės valios ir išteklių įsteigti Lietuvos žemės ūkio akademiją, kaip būsimo modernaus, šviesaus ir išvystyto kaimo garantą. Tai buvo tikrai labai nuoširdi ir nesavanaudiška valstybės duoklė tautos kalbos, kultūros, nacionalinės savimonės lopšiui – Lietuvos kaimui. Dėl objektyvumo reikėtų pažymėti, kad žemės ūkis ir Lietuvos kaimas neliko skolingas valstybei ir per visus sunkmečius padėjo jai atsistoti ant kojų, tačiau per tą šimtmetį patyrė daugybę transformacijų, socialinių ir ekonominių sukrėtimų, trėmimus, pogrindžio kovas, visa naikinančią kolektyvizaciją ir nelengvą laisvo valstiečio ūkių atkūrimą. Nepaisant visų sunkumų, Lietuvos kaimas visada užtikrino tautai didesnį ar mažesnį, bet nuosavą duonos kąsnį. Tik žemės ūkis ir su juo susijusi pramonė neseniai praėjusios ekonominės krizės metais vieninteliai užtikrino šaliai daugiau nei 2 mlrd. Lt teigiamą prekybinį saldo ir buvo pagrindinis šalies ekonominio progreso variklis. Deja, jau kelerius metus, priešingai ES vykdomai kaimo plėtros politikai, Lietuvos žemės ūkis ir kaimas patyrė vienus iš didžiausių per savo istoriją socialinių sukrėtimų. Daugelis miestelių ir kaimo gyvenviečių nyksta, nes gyventojai liko be darbo, mokyklų, medicinos punktų, kultūros įstaigų, policijos ir kitos socialinės infrastruktūros. Švietimo ir aukštojo mokslo ministerijai iš žemės ūkio ministerijos buvo perduota daugiau nei 110 mln. Lt, skirtų žemės ūkio mokyklų išlaikymui, kurios po šio perskirstymo baigia sunykti. Praktiškai beveik nerengiama labai reikalingų žemės ūkiui žemesnės ir viduriniosios grandies žemės, miškų ir vandens ūkio specialistų, kai kitose švietimo ir mokymo grandyse rengiami specialistai ne šalies poreikiams, bet „eksportui“. Būdami labai susirūpinę dėl šiuo metu Lietuvoje prasidėjusios būtinos, bet deramai neišdiskutuotos mokslo ir studijų tinklo pertvarkos, kuri vykdoma realiai nedalyvaujant Lietuvos kaimo inteligentijai, verslui, ūkininkams, pramonės atstovams, poveikio, atkreipiame dėmesį, kad:  Lietuvos žemės ūkio sektoriaus modernų vystymąsi ir konkurencingumą globalioje rinkoje lemia aukštos kvalifikacijos specialistai ir mokslo rezultatais grįstos inovacijos.  Pasaulinės tendencijos rodo, kad maisto poreikis pasaulyje 2050 m. bus beveik dvigubai didesnis, o klimato kaita, riboti dirbamosios žemės ir vandens ištekliai, siekis našiai ir išteklius tausojamai gaminti konkurencingą aukštos pridėtinės vertės žemės ūkio produkciją skatins naujų augalų ir gyvūnų veislių kūrimą, precizinių technologijų, inovatyvių trąšų, paslaugų ir priemonių naudojimą.  Ypač aktualu tampa siekti ekosistemų tvarumo, kaimo vietovių ir regionų darnaus ekonominio ir socialinio vystymosi. Tam reikia naujų kompetencijų ir labai aukštos kvalifikacijos, gebančių modeliuoti į ateitį, universitetinio išsilavinimo specialistų.  Šiandien katastrofiškai sumažėjus kaimo mokyklų skaičiui, vaikai valandų valandas keliauja į mokyklas ir atgal mokykliniais autobusais, todėl neturi pakankamai laiko mokytis ir gauti adekvatų miesto vaikams išsilavinimą, negali sėkmingai konkuruoti su miestų vaikais stodami į aukštąsias mokyklas, nors poreikis žemės ūkio profesijoms yra aukštesnis nei kituose šalies ūkio sektoriuose.  Lietuvos kaime nemažėja jaunų žmonių emigracija į užsienį. Tik sudarydami sąlygas kaimo jaunimui įgyti žemės, miškų ir vidaus vandenų ūkio bei kaimo plėtros specialybes, paskatinsime juos pasilikti kaimo vietovėse, perimti tėvų ar kurti savo verslą, plėtoti kaimo socialinę infrastruktūrą, padėsime išsaugoti kaimo identitetą, užtikrinsime kaimo gyvybingumą ir tvarumą. Tik jaunų, verslių žmonių padedami išlaikysime tai, kas Lietuvoje svarbiausia. Tai yra tai, ką vadiname savo, lietuvių tautos, išlikimu. Tai, kuo šiandien esame gyvi, kuo džiaugiamės ir didžiuojamės. Tai žemės ūkio verslas, kalba, tradicijos ir papročiai. Pastebime, kad Lietuvoje dėl profesinių žemės ūkio mokyklų sujungimo su bendrojo profilio profesinėmis mokyklomis ir profesinio rengimo centrais žemės, miškų, vandens ūkio aukštos kvalifikacijos darbininkų rengimas tapo antraeiliu dalyku ir jų parengiama vis mažiau. Todėl manome, kad Aleksandro Stulginskio universitetą (ASU) sujungus su kitais universitetais, tokia pati situacija susiklostytų ir rengiant aukštos kvalifikacijos specialistus. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos užsakymu atliktus naujausius tyrimus, 2021–2024 m. žemės ūkio, miškų ir kaimo plėtros sektoriui vidutiniškai kasmet reikės apie 900 aukštos kvalifikacijos universitetinio išsilavinimo specialistų. Aleksandro Stulginskio universitetas yra pagrindinis specializuotas šio sektoriaus specialistų rengėjas. Jame studijuoja apie 4.5 tūkst. studentų. Pasaulyje pastebima tendencija, kad specializuoti žemės ūkio universitetai yra konkurencingi, užima aukštas pozicijas universitetų reitinguose. Pavyzdžiui, panašaus dydžio Švedijos žemės ūkio mokslų universitetas pasaulio QS reitinge yra 4-as žemės ūkio ir miškininkystės srityje, tokio pat dydžio Estijos gyvybės mokslų universitetas –- QS reitinguose yra pirmajame šimtuke. Žemės, miškų ir vidaus vandenų ūkio verslo bei kaimo plėtros pažangai būtinos specializuotos žemės ūkio mokslo žinios bei inovacijos. Proveržį skatinančioms žinioms kurti ir inovacijoms įgyvendinti žemės, miškų ir vidaus vandenų ūkio versle bei kaimo plėtroje yra įkurtas integruotas mokslo, studijų ir verslo centras „Slėnis Nemunas“. Jo programai įgyvendinti 2011–2015 m. iš ES fondų ASU investuota daugiau nei 30 mln. eurų, modernizuota visa akademinė infrastruktūra, sukurtos šiuolaikinės specializuotos laboratorijos, skirtos mokslo tyrimams ir specializuotoms žemės, miško, biosistemų, kaimo plėtros studijoms. Remdamiesi išdėstytais argumentais, pabrėžiame, kad:  Lietuvai ir jos žemės ūkio sektoriui būtina vystyti ASU kaip atskirą, savarankišką, specializuotą žemės ūkio, miško, vandens ūkio ir maisto bei kaimo plėtros sektoriaus universitetą, glaudžiai bendradarbiaujantį moksliniuose projektuose ir rengiant aukštų kompetencijų specialistus, sujungiant Universiteto mokslines pajėgas su pasaulio stipriausiais šios srities universitetais, Lietuvos mokslo ir mokymo įstaigomis ir socialiniais partneriais. Šis unikalias specializuotas studijų programas turintis, mokymosi visą gyvenimą paslaugas teikiantis ir specifinėje, tik Lietuvai būdingoje gamtinėje, klimatinėje ir geografinėje aplinkoje mokslinius tyrimus plėtojantis ir modernias žemės ūkio technologijas kuriantis ir vienintelis šalyje žemės, miškų, vandens ūkio ir kaimo plėtros specialistus rengiantis Aleksandro Stulginskio universitetas neturėtų būti jungiamas į kito, negiminingo, tolimų mokslinių interesų universiteto sudėtį, bet turi būti vystomas kaip atskiras, savarankiškas, specializuotas sektorinis universitetas. Po peticija pasirašyti kviečiame ne tik Aleksandro Stulginskio universiteto (anksčiau Lietuvos žemės ūkio akademijos ir Lietuvos žemės ūkio universiteto) absolventus, studentus, jų artimuosius, bet ir visus šalies žemės ūkiui, agroverslui, kaimo išsaugojimui bei emigracijos problemai neabejingus žmones. =============================================================================================== Skirk 2 proc. peticijos.lt! Kodas: 303036232 ===============================================================================================

Būsto draudimas nuo incidentų Astravo atominėje elektrinėje

Atsakingas pilietis. Adresuota: Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Susidūriau su problema apdrausti būstą nuo radiacinio Astravo pavojaus. Lietuvos draudimas ir draudimo brokeriai atsakė, kad tokio draudimo rinkoje nėra. Bandžiau pasidomėti, ar įmanoma apsidrausti pas užsienio draudimo bendroves, bet paaiškėjo, kad Lietuvoje esančio turto užsienio bendrovės apdrausti negali. Taigi iškyla daug klausimų: ar Valstybė neturėtų užtikrinti Lietubos piliečių sveikatos ir jų turto saugumo? Jei jau privačioms draudimo kompanijoms atrodo per daug rizikinga drausti nuo Astravo radiacinio pavojaus, ar to neturėtų daryti Lietuvos valstybė? Esam jauna šeima ir norime pirkti būstą Vilniuje. Tačiau tai daryti baisu, be draudimo nuo Astravo radiacinio pavojaus. Mat tyčia ar ne tyčia įvykus avarijai Astrave, daug šansų, kad Vilnius būtų evakuotas. Prarandi ir būstą ir pinigus, kuriuos suinvestavai į būstą. Tai gali būti dar viena paskata žmonėms emigruoti iš Lietuvos ir visiškai pribaigti Lietuvos valstybę. Siūlymas: Vyriausybei skatinti draudimo bendroves sukurti būsto draudimą nuo radiaciją paskleidžiančių incidentų Astravo atominėje elektrinėje. Jei Lietuvos draudimo kompanijos tuo nenori užsiimti, tai gal pasaulyje yra kitų tuo užsiimančių bendrovių. Ar kraštutiniu atveju, pačiai vyriausybei kurti valstybinį tokio pobūdžio draudimą.

Dėl kontracepcijos prieinamumo užtikrinimo pažeidžiamoms LR gyventojų grupėms

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija. Adresuota: Lietuvos Respublikos Vyriausybė

PETICIJA Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Dėl kontracepcijos prieinamumo užtikrinimo pažeidžiamoms LR gyventojų grupėms Mes, žmogaus lytinių reprodukcinių teisių gynėjai, atsižvelgdami į žmogaus teisę gauti prieinamas ir palankias lytinės reprodukcinės sveikatos paslaugas, raginame Lietuvos Respublikos Vyriausybę gerinti kontracepcijos prieinamumą LR gyventojams. Lietuvoje nepilnametės, nedirbančios, priklausomybių turinčios, daugiavaikės motinos sudaro socialiai pažeidžiamą visuomenės grupę, kuriai būtina Vyriausybės parama. Būtent šioms moterims dažnai trūksta mokslu grįstos informacijos apie modernią kontracepciją, siekiant išvengti neplanuoto nėštumo. Joms dažniausiai neprieinamos kokybiškos specialistų konsultacijos kontracepcijos klausimais, kontraceptinėms priemonėms įsigyti jos neturi finansinių išteklių. Dėl pažeidžiamų grupių moterų neplanuotų nėštumų visuomenė vis dažniau susiduria su neigiamomis pasekmėmis – gimdomi nelaukti naujagimiai, jie neprižiūrimi, prieš juos smurtaujama, nereti ir kūdikių nužudymo atvejai. Ne paslaptis, kad kartais moteriai ar šeimai vaikas reikalingas tik tam, kad gautų socialinę pašalpą. Nepilnametės Lietuvoje yra dažnai skatinamos nenutraukti neplanuoto nėštumo ir gimdyti, nors gimdančioms nepilnametėms gresia dažnesnės nėštumo ir gimdymo komplikacijos, PSO tyrimų duomenimis nepilnametės dažniau miršta gimdydamos nei suaugusios moterys. 2012 m. Ženevoje, visuotinėje periodinėje žmogaus teisių įgyvendinimo apžvalgoje (angl. UPR) Lietuva įsipareigojo gerinti kontracepcijos prieinamumą Lietuos Respublikos gyventojams, tačiau situacija nepasikeitė, kontracepcijos prieinamumas nepagerėjo net pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Reikalaujame, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė imtųsi priemonių gerinti kontracepcijos prieinamumą LR gyventojams ir užtikrintų: - kontracepcijos kompensavimo sistemos sukūrimą pažeidžiamoms gyventojų grupėms; - informacijos apie kontracepciją sklaidą valstybiniu lygmeniu – interneto puslapius, reguliarias informacines kampanijas; - visapusiška moksline informacija ir žmogaus teisėmis paremtą lytinį švietimą ir ugdymą mokykloje; - sistemingą sveikatos darbuotojų mokymą apie neplanuoto nėštumo prevenciją, šeimos planavimą; - kokybiškas konsultacijas apie kontracepcijos metodus sveikatos priežiūros įstaigose.

Dėl Vaisiaus alkoholinio sindromo prevencijos

VšĮ Pokyčių bendruomenės fondas. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui

Vaisiaus alkoholinio sindromo prevencijai visuomenėje nėra skiriamas pakankamas dėmesys, nors tai ne tik medicininė, bet ir didžiulė socialinė problema, nulemianti vaiko ir šeimos ateitį bei gerovę. 1973 metais Vašingtono universiteto (JAV) mokslininkai embriono ir vaisiaus pažeidimus dėl alkoholio poveikio įvardijo Vaisiaus alkoholiniu sindromu (VAS). Iš visų nėštumo metu vartojamų psichoaktyvių medžiagų alkoholis yra labiausiai paplitęs ir turi didžiausią medicininę reikšmę. Alkoholio vartojimas nėštumo metu yra dažniausia apsigimimų, vystymosi, augimo ir elgesio sutrikimų priežastis. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje net apie 20 proc. reprodukcinio amžiaus moterų vartoja alkoholį. 1987 metais JAV mokslininkai įrodė, kad moteriai nėštumo laikotarpiu pavojingas bet koks alkoholio kiekis. Lemiamą poveikį kūdikiui turi ne tik kasdien išgerto alkoholio kiekis, bet ir skirtinga individuali vaiko ir motinos tolerancija alkoholiui. Net santykinai maži alkoholio kiekiai gali sukelti vaisiui neurologinius pakenkimus. Pavojingiausias laikotarpis dėl VAS atsiradimo yra 3-10 nėštumo savaitės po pastojimo. Dėl sudėtingos šio sindromo diagnostikos bei nereglamentuotos registravimo sistemos daugelyje šalių nėra žinomas tikslus šio sindromo paplitimas, tačiau manoma, jog jis svyruojai nuo 1 iki 90 atvejų 1000 gimdymų įvairiose šalyse. Per metus Lietuvoje gimsta iki 1,5 tūkstančio mažylių, turinčių Vaisiaus alkoholinio sindromo sukeltų sutrikimų. Apsaugoti kūdikį galima vieninteliu būdu - nevartojant alkoholio nėštumo metu. Mes, žemiau pasirašiusieji, kreipiamės su prašymu, kad kuo greičiau būtų priimti sprendimai: 1) Paskatinantys visuomenę aktyviau domėtis alkoholio poveikiu vaisiui nėštumo metu; 2) Įgalinantys medikus ir visuomenės sveikatos specialistus aktyviau prisidėti prie visuomenės švietimo apie Vaisiaus alkoholinį sindromą; 3) Įpareigojantys alkoholio gamintojus tinkamai informuoti vartotojus apie jų gaminamų produktų keliamą pavojų vaisiaus sveikatai (nurodant ant alkoholio etikečių, kad nerekomenduojama alkoholio vartoti nėštumo metu, kad alkoholis galipakenkti vaisiaus vystymuisi ir pan.).

PAPILDOMA IR ALTERNATYVI MEDICINA NEGALI TAPTI BIUROKRATŲ TARNAITE!

PAPILDOMOS IR ALTERNATYVIOS MEDICINOS BENDRUOMENĖS INICIATYVINĖ GRUPĖ. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui

Mes, žemiau pasirašiusieji papildomos ir alternatyvios medicinos praktikai, specialistai, ekspertai, mėgėjai ir vartotojai, kreipiamės ir reiškiame didelį susirūpinimą dėl LR Sveikatos apsaugos ministerijos parengto Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymo projekto. Esame susirūpinę, jog įstatymo projektas nesiremia gerąja užsienio valstybių (pavyzdžiui, Vokietijos) praktika, papildomoji ir alternatyvioji medicina statoma į šiuolaikinės medicinos nepilnaverčio pakaitalo poziciją. Tokia nuostata radikaliai prieštarauja moderniai sveikatinimo koncepcijai, jog medikamentinis, invazinis ir kiti šiuolaikinės medicinos gydymo būdai turi būti naudojami lygiaverčiai su alternatyviais metodais, patikrintais laiko ir tradicijų. Reiškiame griežtą nepritarimą parengto projekto visumai ir atskiroms nuostatoms: 1. Prieštaraujame siūlymui nustatyti privalomą biurokratinę leidimų ir/ar licencijų tvarką, kuri apribotų visuomenės galimybes gilintis į papildomos ir alternatyviosios medicinos sritis, sukurtų „įėjimo“ barjerus, reikalautų formalių biurokratinių procedūrų ir panaikintų visuomenės galimybę sąmoningai rinktis; 2. Reikalaujame, jog papildomos ir alternatyviosios medicinos reglamentavimas remtųsi savireguliacijos principais – tai yra, nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos turi pačios rūpintis sektoriaus plėtra, kokybės užtikrinimu ir spręsti atvejus, kai atskiri subjektai nesilaiko gerosios praktikos rekomendacijų, tačiau tokia tvarka jokiu būdu negali būti pavaldi tiesioginį interesų konfliktą turintiems šiuolaikinės medicinos atstovams (ir todėl – de facto neobjektyviems ar net korumpuotiems) ar nuo jų priklausantiems biurokratams; 3. Valstybės atskyrimo ir religijos laisvės principus šiurkščiai pažeidžia pagal projektą prie licencijuojamųjų priskirta sveikatos rekreacija, kuri projekto 2 str. 12 d. apibrėžiama kaip „sveikatos priežiūros veikla, skirta žmogaus fizinei sveikatai stiprinti ir dvasinei gerovei puoselėti“. Taip būtų įvestas reikalavimas licencijuoti visas dvasines praktikas, kurios puoselėja dvasinę žmogaus gerovę, pavyzdžiui, krikščionybę (maldos), kitų religijų (induizmo, islamo, budizmo ir kt.) dvasines praktikas (mantros, meditacijos ir kt). 4. Biurokratai negali uždrausti papildomąją ir alternatyviąją mediciną praktikuoti ir gydytojo licencijos neturintiems asmenims. Tai būtų ne tik teisinių principų pažeidimas, bet ir faktinis tyčiojimasis iš Lietuvos tradicijų, kai įvairių profesijų (ar net jokio išsilavinimo neturintys) asmenys, sukaupę savo gyvenimišką ar perėmę protėvių patirtį padeda daugeliui savo aplinkos žmonių. Todėl projekto 4 str. 2 d. reikalavimas, kad galiojantį pažymėjimą turintis fizinis asmuo papildomos ir alternatyvios medicinos sveikatos priežiūra gali verstis tik licencijuotoje papildomos ir alternatyvios medicinos sveikatos priežiūros įstaigoje ne tik riboja Lietuvos visuomenės galimybę rinktis ir naudotis istoriškai susiklosčiusia praktika, bet ir riboja privačios iniciatyvos, individualios veiklos laisvę, žlugdo smulkųjį verslą, riboja jo plėtrą, mažina įplaukas į valstybės biudžetą. Dar svarbiau, jog projekto 5 str. 5 d. 1, 2 ir 3 punktų formuluotės reiškia, jog iš tokias paslaugas teikiančių asmenų reikalaujama aukštojo mokslo diplomo, kas vėlgi yra perteklinis ir nebūtinas reikalavimas, ką savo sėkmingu darbu patvirtina šimtai sėkmingai dirbančių asmenų, žinias ir patirtį sukaupusių kitais būdais, nei aukštoji mokykla. 5. Projekte siūloma sudaryti kolegialią instituciją – Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros plėtros komitetą, į kurios sudėtį įeina (ir absoliučią sprendimų daugumą lemia) tik valstybės institucijų atstovai. Tokiu būdu vėl šiurkščiai pažeidžiamas savireguliacijos principas ir formuojama situacija, kai papildomos ir alternatyvios medicinos veiklos kontrolę formuos ir vykdys pati Sveikatos apsaugos ministerija ir dar kelių biurokratinių institucijų suformuota komanda, neturinti jokių sąsajų su sektoriaus specialistais, ekspertais ir praktikais. Kreipiamės į Jus – valstybės vadovus ir tautos atstovus – reiškiame griežtą protestą ir prašome atsakingai įvertinti bei atmesti tokių nepamatuotų sprendimų siūlymus, o tokių projektų rengėjus – įvertinti už tokius „nuopelnus“. Pritariu ir palaikau 2016 m. birželio 30 d. rezoliuciją „Papildoma ir alternatyvi medicina negali tapti biurokratų tarnaite!“

DĖL SOCIALINIO IR EMOCINIO UGDYMO LIETUVOS UGDYMO INSTITUCIJOSE

Lietuvos Socialinio emocinio ugdymo asociacija. Adresuota: LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTEI DALIAI GRYBAUSKAITEI LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKEI LORETAI GRAUŽINIENEI LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS MININSTRUI PIRMININKUI ALGIRDUI BUTKEVIČIUI LIETUVOS

Atsižvelgdami į pastarųjų metų problemas mokyklose, matydami kokių puikių rezultatų gali pasiekti nuosekliai dirbančios mokyklos, palaikydami LR Prezidentės D. Grybauskaitės inicijuotą kampaniją „Už saugią Lietuvą“ bei pritardami LR Seimo pirmininkės L. Graužinienės 2013 m. gruodžio 23d. Nr. XII -745 nutarimui „Dėl valstybinės švietimo 2013-2022 strategijos patvirtinimo” (19.2 punktas) ir Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. kovo 17 d. Nr. XII-2260 nutarimui „Dėl mokinių teisės į saugią aplinką ugdymo įstaigose”, kuriuo mokykloms yra rekomenduojama įgyvendinti bent vieną ilgalaikę socialinių ir emocinių įgūdžių programą, parengėme šią konferencijos rezoliuciją. Nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimas mokyklose – procesas, kuris sparčiai plinta daugelio šalių mokyklose ir yra vertinamas kaip švietimo pagrindas. Socialinis ir emocinis ugdymas nėra tik programa ar kokia nors varnelė, padėta darbų sąraše. Tai ilgalaikis procesas, per kurį tiek suaugusieji, tiek nepilnamečiai įgyja žinių ir efektyviai jas taiko. Tokiu būdu formuojamos nuostatos ir įgūdžiai, reikalingi suprasti ir valdyti emocijas, numatyti tikslus ir juos pasiekti, jausti ir parodyti empatiją kitiems. Taip pat šie gebėjimai reikalingi kurti ir palaikyti pozityvius santykius, priimti atsakingus sprendimus. Kitaip tariant, nuoseklus socialinis ir emocinis ugdymas stiprina visos žmonijos potencialą. Mokymasis yra ne tik kognityvinė, bet ir socialinė-emocinė veikla – jauniems žmonėms sunku mokytis tol, kol jie nesirūpina, dėl ko mokosi, ko mokosi ir su kuo mokosi. Kad mokymosi procesas būtų rezultatyvus ir sėkmingas, reikalingos socialinės ir emocinės kompetencijos: savimonės ugdymasis, savęs valdymas, socialinis sąmoningumas, santykių palaikymo įgūdžiai ir atsakingų sprendimų priėmimas. Mūsų šalies mokyklų pedagogai, kurie įsijungė į nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimą, priklauso visame pasaulyje gausėjančiai pedagogų bendruomenei, pripažįstančiai, kad socialinis ir emocinis ugdymas yra universalus aukštos kokybės švietimo pagrindas. Kadangi socialinis ir emocinis ugdymas ne tik stiprina akademinį mokymąsi ir teigiamą mokinių raidą, bet ir mažina neigiamą elgesį bei emocinį skausmą, todėl visi visų amžiaus grupių (klasių) ir visų ugdymo institucijų (mokyklų) vaikai (mokiniai) turi turėti galimybę gauti naudos iš šio ugdymo. Socialinis ir emocinis ugdymas atskirais fragmentais Lietuvoje plėtojamas jau nuo 2000 metų, o nuo 2011 metų kai kurios mokyklos socialinį ir emocinį ugdymą pradėjo įgyvendinti sistemingai. Šios ugdymo institucijos akcentuoja, kad socialinio ir emocinio ugdymo programų diegimas bei nuoseklus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimas inicijuoja pozityvius pokyčius Lietuvos mokyklose: mezgasi glaudesni ryšiai tarp bendruomenės narių, keičiasi mikroklimatas (gerėja santykiai, daugėja teigiamų emocijų, draugiškesnė darosi aplinka, kurioje laisvėja asmenybė). Mokyklų bendruomenių dėka sutelktai ir nuosekliai plėtojant socialinį ir emocinį ugdymą, sėkmingai sprendžiamos patyčių, smurto, mokyklos nelankymo problemos, o pastarieji metai parodė, kad nuoseklus socialinis ir emocinis ugdymas reikšmingai prisideda gerinant mokinių akademinius pasiekimus. Nuosekliai plėtojantys socialinį ir emocinį ugdymą mokytojai ir mokyklų vadovai pažymi, kad tai nauja patirtis, kuriai reikia padrąsinimo ir palaikymo. Mokytojai teigia, kad dirbti yra įdomu, o taikomi nauji mokymo metodai padeda siekti geresnės savivertės ir kelti mokinių motyvaciją. Be to, pavyksta atsakomybę sieti su laisve. Mokytojai, dalyvavę socialinio ir emocinio ugdymo mokymuose, pažymi asmeninę tobulėjimo naudą: auga pasitikėjimas savimi, kyla savivertė, gerėja tarpusavio santykiai su mokiniais ir kolegomis. Nors Švietimo ir mokslo ministerija remia aukščiau minėtų prevencinių programų diegimą, tačiau sistemingam darbui skiriamas nepakankamas dėmesys ir palaikymas. Diegti mokykloje vieną ar kitą prevencinę programą, išeiti mokymus ir gauti metodinę medžiagą – tai dar nėra sistemingas ir nuoseklus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimas, kuris suteikia galimybę siekti akivaizdžių rezultatų. Todėl mes, 2016 m. gegužės 13 d. konferencijos „Socialinio ir emocinio ugdymo svarba visuminiam vaiko ugdymui mokykloje” dalyviai ir kiti žemiau pasirašiusieji, pripažįstame, kad: 1. Socialinės ir emocinės kompetencijos yra jaunų žmonių sėkmės pamatas ne tik mokykloje, bet ir tolimesnėje veikloje, siekiant būti produktyviais darbuotojais bei aktyviais piliečiais. 2. Socialinis ir emocinis ugdymas skatina motyvaciją mokytis, didina atsakomybės jausmą ir įsipareigojimus mokyklai, gerina lankomumą. Mokiniai daugiau laiko skiria pamokų ruošai, gerėja jų mokymosi apskritai, taip pat pasiekimų patikrų ir egzaminų rezultatai, sėkmingiau įveikiamos pagrindinio ir vidurinio ugdymo programos. 3. Socialinis ir emocinis ugdymas mažina mokinių probleminį elgesį: patyčias, smurtinius nusikaltimus, alkoholinių gėrimų, tabako ir psichotropinių medžiagų vartojimą, gerina mokinių sveikatą. Pozityvūs pokyčiai yra būdingi mokiniams, kurie dalyvauja socialinio ir emocinio ugdymo veiklose. 4. Socialiniai ir emociniai įgūdžiai turi būti lavinami nuosekliai per tam skirtas pamokas bei kitus užsiėmimus įvairių tipų bendrojo ugdymo mokyklose, siekiančiose visuminio mokinių ugdymo. Socialinis emocinis ugdymas turi būti prieinamas visiems vaikams, neatsižvelgiant į jų specifinius gabumus ar negalias. 5. Mokiniams bendrojo lavinimo institucijose turi būti ne tik suteikiamos žinios, bet ir lavinami gebėjimai konstruktyviai veikti ištikus nesėkmei, produktyviai dirbti su kitais, bendrauti ir bendradarbiauti sprendžiant problemas, planuoti savo profesinę karjerą. Kreipiamės į Jus, Jūsų Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininke Loreta Graužiniene, prašome atkreipti dėmesį, kad socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas yra svarbus visuose vaiko amžiaus tarpsniuose ir švietimo sistema turi vadovautis ne diskriminacijos principu ir visiems vaikams iki 18 metų sudaryti galimybes ugdytis gyvenimui svarbius įgūdžius. Prašome paraginti švietimo politikus įtvirtinti socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo svarbą LR Švietimo įstatyme. Prašome neleisti mažinti biudžeto saugios mokyklos kūrimo sąskaita, nes socialinio ir emocinio ugdymo programos yra tiesiogiai susijusios su saugios mokymosi ir darbo aplinkos kūrimu. Dabartiniu laikotarpiu ES lėšos socialinio ir emocinio ugdymo programoms įgyvendinti yra skiriamos kaip lėšos įgyvendinti patyčių prevenciją, kuriai numatytas finansavimas yra sumažintas tris kartus. Lietuvos Respublikos Ministre pirmininke Algirdai Butkevičiau, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministre Jurai Požėla, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministre Algimanta Pabedinskiene, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene, prašome inicijuoti ir palaikyti tarpžinybinį institucijų, ypač sveikatos ir švietimo, bendradarbiavimą siekiant plėtoti socialinį ir emocinį ugdymą, nes ši ugdymo kryptis yra susijusi ne tik su švietimu, bet ir su sveikatos saugojimu, ekonominiu augimu ir socialine gerove. Kadangi socialinio ir emocinio ugdymo programos stiprina psichinę sveikatą, mažina įsitraukimą į narkotinių medžiagų vartojimą, skatina rečiau mąstyti apie savižudybę, tarnauja mažinant nusikalstamumą ir globalias problemas (skurdas, emigracija, nedarbas, diskriminacija ir kt..) – vaikai tiesiog jaučiasi laimingesni – prašome inicijuoti tarpinstitucinį socialinio ir emocinio ugdymo programų palaikymą. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene, prašome sudaryti darbo grupę Socialinio ir emocinio ugdymo koncepcijai kurti. Prevencinių programų pavadinimą būtina pervadinti į socialinio ir emocinio ugdymo programas, akcentuojant ne kovą su pasekmėmis, o proaktyvų vertybinį ugdymą. Nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo pamokos nėra trumpalaikės programos, joms būtinas nuolatinis palaikymas ir tęstinumas. Todėl Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikoje numatyti, jog, skiriant didesnį finansavimą, lėšų būtų skirta ir socialinio - emocinio ugdymo programoms vykdyti. Į mokytojo ir pagalbos mokiniui specialisto atestacijos nuostatų veiklos vertinimo kriterijus įraukti mokytojo ir pagalbos mokiniui specialistų asmeninių socialinių ir emocinių kompetencijų vertinimą. Parengti rekomendacijas vadovo, mokytojo ir pagalbos mokiniui specialisto priėmimo į darbą gaires, kuriomis remiantis būtų vertinamos ne tik profesinės kompetencijos, bet ir asmeninės socialinės ir emocinės kompetencijos. Plėtoti mokyklos personalo asmeninių socialinių ir emocinių ugdymo gebėjimų, kvalifikacijos tobulinimo sistemą bei sudaryti sąlygas mokyklų bendruomenėms tobulinti socialines ir emocines kompetencijas. Pedagogus rengiančių Lietuvos aukštųjų mokyklų rektoriai, prašome inicijuoti ir įtraukti į pedagogų rengimo programą socialinio ir emocinio ugdymo kursą. Didaktikos kursus išplėsti ir papildyti socialinio ie emocinio ugdymo didaktikos kompetencijomis. Net ir siauro dalyko mokytojui nepakanka vien dalyko didaktikos. Per aukštųjų mokyklų studentų atliekamus tyrimus prisidėti prie socialinio ir emocinio ugdymo programų poveikio vertinimo. Pedagogų kvlifikacijos tobulinimo institucijų vadovai, prašome užtikrinti akredituotų programų, plėtojančių asmenines socialines ir emocines pedagogų kompetencijas bei socialinio ir emocinio ugdymo kompetencijas, pasiūlą pedagogams, ugdymo įstaigų vadovams ir kitiems mokyklos bendruomenės nariams. Socialinio ir emocinio ugdymo kompetencijų plėtotės pasiūloje neapsiriboti trumpalaikiais kursais, o labiau orientuotis į tęstines metodologiškai pagrįstas programas ir tolimesnį ugdymo institucijų metodinį palaikymą socialinio ir emocinio ugdymo įgyvendinimo procese. Miestų ir rajonų savivaldybių merai, politikai, bendruomenių, švietimo įstaigų vadovai, sveikatos, vaiko teisių priežiūros specialistai, prašome pasirašyti memorandumus, kuriuose būtų: įtvirtintas dėmesys nuosekliam socialiniam ir emociniam ugdymui. Mokytojų kvalifikacijos tobulinimui, susijusiam su socialinio ir emocinio ugdymo programų ir mokymo metodų naudojimu, sudaromos prioritetinės sąlygos. Į socialinio ir emocinio ugdymo veiklas įtraukiami ne tik mokyklos, bet ir vietos bendruomenės nariai ir kt. Siekiant mokinių sėkmės mokykloje ir gyvenime, sudarytos galimybės mokiniams tenkinti socialinio ir emocinio ugdymosi poreikius ir skiriama ne mažiau kaip 1 savaitinė valanda nuoseklioms socialinio ir emocinio ugdymo pamokoms. Ugdymo programos bendruosiuose planuose 5-10(12) klasėse numatyti 1 savaitinę valandą kaip privalomą dalyką, į kurį būtų integruojamos gretimos žmogaus saugos dalyko temos (likusias žmogaus saugos temas integruoti į gamtamokslinio ugdymo dalykus). 1-4 klasėse 1 savaitinė pamoka skiriama iš mokinio ugdymo poreikiams tenkinti, mokymosi pagalbai teikti skiriamų valandų. Lietuvos politinių partijų vadovai, prašome savo partijų programose įtvirtinti pozityvų požiūrį į vaiko ugdymą, akcentuojant socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo svarbą, o ne kovą su blogybėmis. Esamų ir būsimų Lietuvos Respublikos Seimo narių prašome prisidėti prie Švietimo įstatymo pataisų, kuriose būtų įtvirtintas socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas ugdymo institucijose, inicijavimo ir palaikymo. Parašai: