LEU Alumnų kreipimasis dėl švietimo ir aukštojo mokslo reformų (219)

A.Kiveris. Adresuota: Lietuvos Respublikos prezidentė, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, LR ŠMM

Lietuvos edukologijos universiteto studentų, akademikų, profesorių, docentų, dėstytojų, lektorių, esamų ir buvusių darbuotojų, alumnų KREIPIMASIS Vilnius, 2017 m. lapkričio 29 d. Mes, Lietuvos edukologijos universiteto (toliau – LEU / Universitetas) bendruomenė, rengdami taip reikalingus Lietuvos mokyklai pedagogus – Lietuvos ateities kūrėjus, išreiškiame didžiulį nerimą dėl, mūsų nuomone, chaotiškų ir vis iš naujo pradedamų Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo reformų, blaškymosi keičiant jaunosios kartos ugdymo turinį ir priemones, neatsakingai mažinant beveik visų specialybių pedagogų rengimą. Šį nerimą išreiškia ir LEU alumnų bendruomenė, taip pat įvairios švietimo ir pedagogų institucijos. Pastaruoju metu LEU patyrė skaudžių smūgių, kai Lietuvos švietimo vadovai nutarė nebeskirti valstybinių vietų lietuvių kalbos, anglų kalbos, istorijos, biologijos, geografijos, muzikos ir kitų dalykų mokytojams rengti. Daromas didžiulis administracinis ir emocinis spaudimas dėl ateities, darbo sąlygų, turimos materialinės bazės Vilniuje išskaidymo ir net naikinimo. Universitetas, pasitelkus įvairius „išmaniuosius ekspertus“, yra kaltinamas tuo, kad abiturientai nesirenka pedagogo profesijos (nors valstybinių studijų vietų tam net neskirta), kad absolventai emigruoja, kad mažai parengiama mokslo daktarų (nors jų priimama tiek, kiek valstybė numatė doktorantūrai vietų). Esame kaltinami ir tuo, kad LEU studijų kryptys dubliuoja VU kryptis, nors, pavyzdžiui, LEU priėmimo taisyklėse 2017 m. buvo numatytos 29 pedagogikos krypties programos ir nė vienos tokios krypties programos VU priėmime nebuvo. Pagaliau esame kalti, kad pedagogų korpusas sensta, kad neparengiame mokytojų vyrų ir t.t. Derėtų prisiminti, kad LEU ištakos siekia 1935 metus, kai Klaipėdoje buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas, o hitlerininkams užgrobus šį kraštą, 1939 m. buvo perkeltas į Panevėžį, vėliau,Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, – į Vilnių, kur galiausiai 1960 m. buvo suformuotas ir plėtojamas pedagogų rengimo centras Vilniaus Žvėryno rajone. Čia buvo pastatyti mokomieji auditoriniai ir laboratoriniai korpusai, įrengtos memorialinės vardinės M. Lukšienės, A. Šapokos, M. Reinio, A. Ramanausko-Vanago, prof. J. Liaugmino, V. Rajecko, J. Laužiko ir kitų iškilių asmenybių auditorijos bei kabinetai, įsteigtas Pedagogų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo centras, įrengta keletas sporto salių, stadionas, oranžerija, pastatyti bendrabučiai studentams ir butai dėstytojams. Taip pat atmintina, kad stiprinant materialinę bazę dar 1990 m. atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė perdavė uždaromos aukštosios partinės mokyklos patalpas Universitetui. Pastaruoju metu Universitetas atidarė specialų vaikų darželį, skirtą atlikti mokomąją praktiką ir tyrimus būsimiems ikimokyklinio ugdymo pedagogams, suplanavo pradinių klasių mokyklą. Panaudojant Europos Sąjungos paramą, visi Universiteto pastatai buvo rekonstruoti, renovuoti, kai kurie pritaikyti neįgaliesiems. LEU bibliotekos rekonstrukcijai išleista bemaž 7 mln. eurų, dabar gi išgirdome, kad jos įrengimui bei modernizavimui, kitiems baigiamiesiems darbams ateinančiais metais visai nebus skirta lėšų. Niekas nepaneigs, kad LEU indėlis į švietimo veiklą visuomenėje yra įtaigus ir didelės apimties, tačiau kai kurių švietimo vadovų pastangomis ir toliau formuojama neigiama nuomonė apie Universitetą. Sunku tikėtis, kad kas nors iš šių vadovų atsiprašytų ir paskatintų mus tolesnei veiklai. LEU bendruomenė, atsižvelgdama į susidariusią sudėtingą demografinę Lietuvos padėtį ir mažėjantį abiturientų skaičių, dar 2015 m. pati, niekieno neraginama, kreipėsi į Vytauto Didžiojo universitetą, kviesdama konsolidacijos proceso. Manome, kad šis procesas vyksta sėkmingai, yra parengtas jungimosi planas, etapai, teikiamas svarstyti naujasis Statuto projektas, numatyta VDU Edukologijos akademijos Vilniuje steigimo eiga. Tačiau lieka nesuprantamos Ministerijos pastangos neskirti valstybinių studijų vietų mokytojams rengti, pastangos išskaidyti ir sunaikinti LEU materialinę bazę, sugriaunant esamą jo infrastruktūrą ar ją padalijant tarp Vilniaus ir Kauno universitetų, net nesusimąstant, kad, tokiu atveju, didesnė dalis mokslo daktarų, profesorių rinksis ne blaškymąsi po Lietuvos miestus, bet emigruos. Akivaizdu, kad LEU kaip seniausios Lietuvoje pedagogus rengiančios institucijos išskaidymas ar jos likvidavimas, suprantant ir žinant, jog į LEU pastatus ir žemę jau seniai yra nusižiūrėję Lietuvos statybų verslo magnatai, pažeis viešąjį interesą, sukels dideles neigiamas pasekmes nacionaliniam saugumui, suardys 8 dešimtmečius kurtą, nuolat tobulintą taikant tarptautinę patirtį pedagogų rengimo sistemą Lietuvoje. Jausdami didelę atsakomybę visuomenei, imamės iniciatyvos ir valstybės valdymo institucijoms keliame šiuos reikalavimus: 1. Nedelsiant sustabdyti sistemingai vykdomą nuolatinį LEU niekinimą bei menkinimą ir chaotiškai vykdomą švietimo ir mokslo reformą. 2. Užtikrinti, kad valstybės ir LEU pastangomis sukurta pedagogų rengimui ir kvalifikacijos kėlimui (perkvalifikavimui) reikalinga infrastruktūra – studentų miestelis Vilniaus Žvėryno rajone, nebūtų naikinamas ar išskaidomas. Ši infrastruktūra turi būti išsaugota Edukologijos akademijos statusu, skiriant jai deramą finansavimą, atnaujinant ir ją sustiprinant, nepriklausomai nuo institucinio LEU pokyčio, jį jungiant su kokiu kitu universitetu. 3. Visiems švietimo sistemos darbuotojams sudaryti sąlygas kelti savo kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienio šalyse, tinkamai apmokant komandiruotes. Sudaryti sąlygas jiems, kaip ir išėjusiems į pensiją darbuotojams, dėl profesijos ypatumų (psichologinis, fizinis ir emocinis stresas, didelis informacinis ir fizinis krūvis, aukštas triukšmo lygis ir kt.) kartą per metus neatlygintinai arba lengvatinėmis sąlygomis gauti sveikatinimo paslaugas reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose. 4. Užtikrinti, kad mokytojas, dėstytojas, švietimo darbuotojas, nepriklausomai nuo jo pedagoginio vardo ar kvalifikacinės kategorijos, gautų orią senatvės pensiją, kurią sudarytų mažiausiai trys minimalaus pragyvenimo dydžiai (MPD), susiejant ją su MPD kitimu. 5. Nedelsiant iš naujo apsvarstyti krizės metu sumažintų švietimo darbuotojų atlyginimų dydžius, didinant juos 30 procentų, o per artimiausius metus – iki 2020 m., padidinti atlyginimus 50 procentų. Taip pat nedelsiant peržiūrėti švietimo sistemos darbuotojų teikiamų paslaugų įkainius, sunorminant jų darbo krūvius švietimo įstaigose, nepaliekant įvairių landų galimoms manipuliacijoms ar švietimo vadovų įnoriams. Kviečiame drąsiai ir atsakingai įvertinti minimų procesų grėsmes ir priimti deramus, neatidėliojamus ir efektyvius sprendimus ateities kartų labui! Kviečiame ir prašome visus LEU alumnus, visus švietimo darbuotojus ir visus, kurie nėra abejingi Lietuvos švietimo sistemos pertvarkai, paremti šį mūsų kreipimąsi ir jį pasirašyti.

2014m. VBE išbandymai

Rūta. Adresuota: ŠMM ir NEC

Mūsų abiturientų laidai tai jau antras išbandymas. Ar to yra ne per daug ? Ko galima tikėtis iš likusių valstybinių egzaminų ? 2014m. matematikos brandos egzamino užduočių daugeliui laikiusių nebuvo įmanoma suspėti išspręsti per duotas 3val. , nes kai kurios užduotys reikalavo aukštosios matematikos žinių. Iš viso reikėjo atlikti 37 užduotis ir jas suspėti perrašyti į atsakymų lapą. Taip pat keturios paskutinės užduotys sudarė ~ 23% visų galimų surinkti taškų. Mokinys, kuris tikrai įdėjo daug pastangų ruošdamasis, nepajuto džiaugsmo ir negalėjo parodyti savo kompetencijų.Todėl manytume, kad būtų tikslinga pagalvoti apie vertinimo kriterijus, apsvarstyti kriterinio vertinimo maksimumą.

Pažymių sistemos keitimas (5)

Irmantas. Adresuota: ŠMM

Pažymys - skaičiukas, nurodantis kaip gerai tu iškalei viską, ką mokytoja uždavė, bet tai visiškai neparodo, kaip tu moki tą mokomąjį dalyką, ar jo temą/skyrių. Jei jau keičiamos mokymosi programos, kad mokinius priversti ne kalti, o mąstyti, tai mano manymu turėtų būti panaikinta ir ši - surudyjusi vertinimo sistema.

Darai abortą – žlugdai visuomenę. (18)

J.. Adresuota: Švieimo ir Mokslo ministerija (ŠMM)

Ar galima pateisinti negimusios būtybės gyvybės nutraukimą? Abortas – tai gyvybės nutraukimas. Kūdikio nužudymas jo motinos kūne yra brutalaus smurto aktas. Čia visuomet būna dvi aukos: žiauriai nužudomas kūdikis ir sužalojamas motinos kūnas bei siela, dažniausiai visam gyvenimui. Abortai jau seniai tapo banalia kasdienybe, apsidraudimo priemone, leidžiančia moteriai laisviau planuoti savo gyvenimą. Tačiau niekas nepagalvoja, kokia žala daroma.. Juk tai mažo kūdikėlio, negalinčio apsiginti nužudimas. Atliekant abortą moteris gali mirti. O svarbiausia yra didelis pavojus, jog po pirmojo nėštumo nutraukimo – moteris rizikuoja likti nevaisinga visam gyvenimui. Pagaliau, daugelis moterų skausmingai išgyvena nėštumo nutraukimą, depresuoja, graužiasi, kai kurios jaučia kaltę visą savo gyvenimą ar netgi daugiau nebesugeba mylėti. Demografinė situacija Lietuvoje yra tikrai grėsminga. Lietuviai emigruoja, miršta, nebegimdo vaikų – vienu žodžiu, atsisako vykdyti reprodukcinę funkciją. O dėl abortų Lietuvoje paskutiniais metais negimsta daugiau kaip ketvirtadalis potencialių darbininkų. Taigi dėl visų šių problemų būtina pagalvoti prieš darantis abortą, juk vaikai suteikia tiek daug džiaugsmo. O svarbiausia, nesijauskime pasaulio valdovais ir nespręskime, kam gyventi, o kam mirti. Kas išgirs mažo stebuklo nuomonę? Leisk gyventi – jis nori pamatyti pasaulį taip pat! Mes, žemiau pasirašę asmenys, norime, jog būtų uždraustas abortas, nes jis ne tik pažeidžia vaiko teisę gyventi, motinoms sukelia daug komplikacijų, bet ir blogina šalies demografinę padėtį.

Už tai, kad Lietuvoje būtų įsteigtas vienas bendras centras vaiko reikalams, kuris užtikrintų visapusišką pagalbą vaikui (1)

L.. Adresuota: Švietimo ir Mokslo ministerija (ŠMM)

Lietuvoje nėra pakankamai išvystyta pagalba vaikui. Pas mus yra įvairių įstaigų bei darbuotojų, kurie skirti padėti vaikui, tačiau jie dažnai nesuteikia jam reikiamos pagalbos, pvz. vaikas kalbasi su auklėtoja apie iškilusias problemas, ji juos siunčia pas socialinę pedagogę, o socialinė pedagogė kreipiasi į vaiko teisių apsaugos tarnybą, bet niekas vaikui tinkamai nepadeda ir vėl taip prasideda iš naujo. Taip tik daroma dar didesnė žala vaikui (psichologinė, emocinė). Dėl to, Lietuvoje reikia vieno bendro centro(įstaigos) bei jo tinklo didesniuose miestuose vaikų reikalams (iškilusiems vaikų sunkumams, problemoms spręsti), kuris propaguotų ir užtikrintų visų žmogaus teisių vientisumą ir tarpusavio priklausomybę, gintų vaiko teises, nes daug institucijų neturi įgaliojimų vykdyti šias funkcijas, jas ignoruoja arba neteikia joms pirmenybės. Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo vadovo 4-ame straipsnyje „Konvencijoje pripažintų teisių įgyvendinimas“ yra rašoma apie nepriklausomas žmogaus teisių institucijas – kontrolieriaus įstaigas, kurios jau veikia Lietuvoje, todėl reikia prisidėti prie jų ir plėsti įstaigų tinklą, t.y. įsteigti vieną bendrą centrą, kuriame būtų ir po vieną atstovą iš šių kontrolieriaus bei kitų įstaigų. Centre turėtų dirbti įvairūs specialistai, kurie teiktų visapusę pagalbą vaikui ir jam nereiktų niekur kitur ieškoti pagalbos: psichologai, socialiniai pedagogai, vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai ar net šeimos pedagogai. Šeimos pedagogo vaidmuo centre taip pat yra labai svarbus, jie galėtų lavinti, šviesti ar organizuot vaikų mokymą, lavinimą, švietimą, padėti įsitvirtinti vaikui į gyvenimą, padėti jam socializuotis, išspręsti šeimoje kilusias problemas. Jis kaip pagalbininkas formuojant vaiko fizinį ir psichinį išsivystymą. Labai svarbu, kad centras bendradarbiautų su mokyklomis ir vaikai būtų informuojami apie jį. Mes, žemiau pasirašę asmenys esame už tai, kad Lietuvoje būtų įsteigtas vienas bendras centras, kuris rūpintųsi vaiko reikalais, gintų jo teises ir jam, norint pagalbos nereiktų kreiptis per tarpininkus: mokytoją, socialinį pedagogą ir pan.

Prieš taupymą darželius lankančių vaikų sąskaita! (53)

Gintarė. Adresuota: Lietuvos Respublikos seimas, Vilniaus m.savivaldybė, ŠMM

Vilniaus savivaldybė, kaip ir dauguma Lietuvos Respublikos savivaldybių, turi skolų ir yra priversta taupyti. Mes – tėvai, kurių atžalos lanko Vilniaus savivaldybės žinioje esančius darželius, – esame susirūpinę dėl savivaldybės vykdomos „taupymo“ politikos, kuri peržengia visas ribas. Mums nesuprantamas miesto politikų ir valdininkų noras spręsti finansines problemas vaikų sąskaita. Valdinininkai mėgaujausi erdviais kabinetais, o vaikų ugdymo ir lavinimo sąlygos yra prastinamos. Sanitarinių – higienos normų laikymasis, pakankamas vaikus prižiūrinčių darbuotojų skaičius – tai būtina sąlyga vaikų gerovei. Tai nėra tos sritys, kurių sąskaita galima taupyti. Vaikai turi teisę į jaukią, ramią, saugią ir nerūpestingą aplinką, o tokią aplinką vaikų darželiuose gali sukurti auklėtojos bei kiti ikimokyklinių įstaigų darbuotojai. Ikimokyklinių įstaigų darbuotojų raginimas eiti nemokamų atostogų, smarkiai sumažintas auklėtojų darbo užmokestis, padidėjęs jų darbo krūvis ir vaikų skaičius grupėse – tai mums nepriimtina. Vaikus prižiūrintys žmonės turi laiku gauti nesumažintą atlyginimą, turi turėti normalias darbo sąlygas bei garantijas kvalifikacijai kelti. Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma „taupymo“ politika – nepateisinama. Vilniaus miesto savivaldybė privalo rasti kitokių būdų ikimokyklinėms įstaigoms išlaikyti. Taupykite, bet ne vaikų gerovės sąskaita! Rūpindamiesi savo vaikais ir vaikus prižiūrinčių darbuotojų darbo sąlygomis, reikalaujame: 1. Nedidinti vaikų skaičiaus darželių grupėse(grupių sujungimas ir auklėtojų kaita neigiamai veikia vaiko psichiką); 2. Sudaryti normalias, visas higienos normas atitinkančias sąlygas vaikams ir vaikus prižiūrinčioms auklėtojoms; 3. Laiku mokėti darželių auklėtojoms darbo užmokestį; 4. Atšaukti darželių auklėtojų pareigybinių koeficientų sumažinimą;