Žalgirio krepsinio klubo ateitis

Palikite Antano ir Jono Juškų muziejuje jo puoselėtojus – Arūno ir Vidos Sniečkų šeimą!

Kartu su Lietuvos Nepriklausomybės atgavimu 1990 m. Vilkijoje buvusioje klebonijoje buvo įkurtas Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus. Šiame name, kurio amžius siekia 300 metų, ryškiausią pėdsaką paliko žymus XIX a. tautosakos rinkėjas Antanas Juška, kunigavęs Vilkijoje. Čia mėgo lankytis garsūs Lietuvos šviesuoliai – Vydūnas, Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, kalbininkas Kazimieras Jaunius ir kiti. Per sovietmetį pastatas labai sunyko, tačiau 1987 m. didelėmis Vilkijos kraštotyrininko Prano Mikalausko, Kauno rajono spaudos, Kauno bendrijos „Atgaja“ ir gausybės jų talkininkų pastangomis pavyko namą išsaugoti – buvo organizuojamos talkos, renkamos aukos namo restauravimui, kuris pradėtas 1988 m. Tačiau didžiausias indėlis priklauso pagrindiniam šio muziejaus kūrėjui – Arūnui Sniečkui, kuris negailėdamas laiko, jėgų ir asmeninių lėšų kartu su žmona Vida sugebėjo muziejų paversti ypatinga dvasia alsuojančia vieta. Šios poros rankomis buvo išpuoselėta sodyba, dažniausiai savo lėšomis sukaupta daugybė eksponatų, kurie atspindi ne tik A. Juškos palikimą – čia įvairiais raštais mirga marga audiniai, skrynios, senosios buities rakandai, šalia kurių puikiai dera Arūno sukurti drožiniai, Vidos šiaudiniai sodai, muziejaus dvasią atitinkantys šiuolaikiniai menininkų darbai ir pan. Muziejuje kasmet vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Svarbiausia, kad čia dirbanti ir gyvenanti muziejininkų šeima neskaičiuoja darbo valandų ir priima lankytojus net vėlyvais vakarais, čia kvepia ne tik drožlėmis, bet ir vakariene. Visa tai atspindi tikrovę, tiesioginę praeities tąsą dabartyje. Būtent tokia nepakartojama muziejaus gyva dvasia pritraukia gausybę lankytojų. Deja, vietos valdžiai nepakako vien pakeisti muziejaus kūrėjo A. Sniečkaus pareigas (ilgus metus buvęs muziejaus direktoriumi, dabar jis tėra renginių organizatorius), Sniečkų šeimai liepta išsikraustyti iš muziejaus į socialinį būstą prisidengiant nuo 1999 m. jau nebegaliojančia senos redakcijos Muziejų įstatymo nuostata. Toks biurokratinis požiūris į muziejaus kūrėjus ir muziejinę veiklą visiškai nepriimtinas, nes iš muziejaus iškėlus jo puoselėtojus tikrai nebeliks pirminės šio gyvo muziejaus idėjos ir autentiškumo. Labai tikimės, kad vietos valdžia priims teisingą sprendimą. Prašome išsaugoti analogų neturinti muziejų ir leisti jame toliau gyventi jo kūrėjų šeimai.