Už vaikų teisę Gyventi

0 PARAŠAI

Kategorija:

Pastarųjų įvykių atgarsiai dėl trijų mažamečių vaikų, sergančių reta genetine medžiagų apykaitos liga – 6-ojo tipo mukopolisacharidoze (MPS VI) istoriją negali palikti abejingų. Apatiškas atsakingų SAM asmenų požiūris dėl trijų sergančių vaikų gyvybės ne tik stebina, bet ir baugina. Bandymai atsakomybę dėl Mirties nuosprendžio numesti ant kitų savo kolegų pečių skamba siaubingai. Juk jie tik vaikai, turintys tokią pačią teisę gyventi, juolab, kad Lietuvos Respublikoje mirties bausmė nėra taikoma net baisius nusikaltimus padariusiems asmenims... Tai kas iš atsakingų asmenų, atimančių teisę trims itin gabiems vaikams gyventi, galėtų prisiimti atsakomybę už tokį nusikaltimą?
Šių trijų vaikų gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo gydymo 2005 metais išrastu vaistu „Naglazyme“. Atsakingi SAM atstovai mano, kad šis vaistas yra per brangus ir žinant, kad kitokio, t.y. alternatyvaus gydymo nėra, reiškia, kad vaikai yra pasmerkti mirčiai.
Jei kitos sunkios ligos, tokios kaip Cukrinis diabetas, onkologiniai susirgimai, širdies ir kraujagyslių ligos gydomos labai brangiais vaistais yra savaime suprantamos, tai kodėl šie vaikai neturi teisės į gydymą, tuo pačiu ir į Gyvenimą?
Iš visos šios situacijos susidaro įspūdis, kad mes esame reikalingi tik tol, kol galime mokėti mokesčius ir esame priversti nuolat nerimauti, kad nesusirgtumėm ar susirgus nepabrangtų vaistai, nes valstybei sergantis ir brangių vaistų reikalaujantis tu jau nesi reikalingas?
Kyla elementarus klausimas, „ką mes norime nustebinti skaičiuodami didėjančią emigracijos statistiką“? Juk - „Kaip šauksi taip ir atsilieps“
Ar neverta, mieli ponai, sėdintys patogiose kėdėse, pamąstyti, o jei jūsų kurio nors vaikas, anūkas per brangiai kainuos Lietuvai, kaip pasielgsite tada?
Kadangi be visu moralės, žmogiškumo principu šioje situacijoje, labiausiai pažeidžiamos žmogaus ir vaiko teises, kurias gina Lietuvos respublikos įstatymai, Konstitucija taip pat kaip ir EU direktyvos prašau atsižvelgti į situaciją ir padėti suteikti galimybę gyventi trims 6-ojo tipo mukopolisacharidoze (MPS VI) sergantiems vaikams.
Už vaisto „Naglazyme“ būtino vaikų gyvybei įteisinimą ir skyrimą vaikų gydymui!
Visi abejingi likti tiesiog negali!

Pasirašyti peticiją

# Vardas Komentaras Miestas Pasirašymo data
1 Rūta Ant... Gyventi ir gydytis turi teisęs ne tik turtingieji. Negydymas tolygus žudymui. Vilnius
2 Rasa Bru... Už vaisto „Naglazyme“ būtino vaikų gyvybei įteisinimą ir skyrimą vaikų gydymui! Vilnius
3 RAIMUNDA ... Nieko nera brangesnio uz zmogaus gyvybe.Stiprybes Jums . Gargzdai
4 Kristina Rat... gerve, gerve... balta, balta... prasau, buk rupestinga... leisk gyventi. Pasvalys.
5 Jovita Raš... siteikite galimybe vaikams gyventi pilnaverti gyvenima,o neegzistuoti ligoninese... Klaipėda
6 R.Mikėnienė ... Visi turi teisę gyventi ir gauti pilnavertį gydymą. Kaunas
7 Irmantas Ram... racionaliai naudojant valstybės pinigus - tą sumą, būtiną vos kelių vaikų gydymui - įmanoma surasti. Vilnius
8 Laima Rim... Kad visi Lietuvos vaikai butu verti gyventi Lietuvoj! Skuodas
9 Raminta Zab... Argi čia dar turi būti svarstomastoks klausimas dėl pirkimo... Skuodas
10 O.Naumova ... Niekas nesupras sergančių vaikų ir tokių vaikų tėvų, kol pats nesusidurs su panašia situacija Vilnius

Dėl užimto Šilutės aerodromo grąžinimo aviatoriams.

Šilutės aeroklubas. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentė

Ilgametis Šilutės aeroklubas veikiantis nuo 1961 metų yra iškeldinamas iš aerodromo, paimant angarus ir administracinius pastatus kariuomenės reikmėms, taip nepaliekant jokios galimybės vystyti aviaciajos sportą mūsų rajone. Nors pats aerodromas buvo įkurtas ir statytas pačių klubo narių rankomis pradedant angarais, baigiant administracinės paskirties pastatais. Pats aerodromas ir infrastruktūra okupacijos metais buvo perimta DOSSAF organizacijos, kaip ir visi Lietuvoje veikiantys aeroklubai ir aerodromai, o atgavus nepriklausomybę perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybei kuri 1998 metų įsakymu patikėjimo teise perdavė visą turtą Lietuvos kariuomenės žiniai. Pabrėžiame, jog nepaisant to aeroklubas ir toliau vykdė savo veiklą Šilutės aerodrome gavęs panaudos sutartį su Lietuvos kariuomene. Daugybę metų Šilutės aeroklubas savomis lėšomis prižiūrėjo pastatus, kilimo tūpimo takus ir visą infrastruktūrą kuri buvo jos žinioj. Vystė aviacijos sportą, ruošė jaunus pilotus, čia veikė Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykla, buvo rengiami precizinio skraidymo čempionatai lėktuvais, buvo vystomas sklandymo sportas, aviamodeliavimo sportas, parasparnių, skraidyklių, motorizuotų sklandytuvų sportas. Po Šilutės aeroklubo vėliava išaugo ne vienas garsus aviatorius ir konstruktorius, čia skraidė ir mokėsi skraidyti Europos ir Pasaulio čempionatų prizininkai ir dalyviai. Čia lėktuvus kūrė ir statė ne vienas garsus konstruktorius B. Oškinis, V. Kensgaila. Tai yra vienas seniausių aerodromų visoje Lietuvoje, su giliomis aviacijos tradicijomis ir istorija, vienas iš nedaugelio aerodromų kuris vienija ir kuriame veikia, tiek daug aviacijos sporto šakų. Tai nėra tik aerodromas ir aeroklubas tai Šilutės krašto ir miesto istorija bei paveldas, kuris vienija daugybę žmonių. Šilutės aeroklubas 2018 metais, padedamas rajono ir Šilutės miesto valdžios pasiekė susitarimą su KAM ir LK, perduoti dalį klubo turto Šilutės rajono savivaldybei taip išsaugant galimybę tęsti aviacijos sportą mūsų krašte. Susitarimas buvo pasirašytas ir buvo pradėti vykdyti turto dalinimo klausimai. Tačiau 2018 metų pabaigoje KAM ir LK vienašališkai nutraukė sutartį apie tai net neinformuodami ir nepaaiškindami kodėl nesilaiko savo rašytinio susitarimo tarp Šilutės aeroklubo bei miesto valdžios. Vietoje istorinio Šilutės aerodromo numatoma steigti motorizuotų pėstininkų brigadą. Raginu ne tik Šilutės miesto gyventojus, bet ir visus aviacijos sporto entuziastus pasirašyti po šia peticija taip išsaugant dalį Lietuvos aviacijos istorijos.

DĖL PETRO CVIRKOS PAMINKLO NUKĖLIMO

Kviečiame pasirašyti kreipimąsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą dėl sostinės Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankryžoje esančio paminklo Petrui Cvirkai nukėlimo: Petras Cvirka nuo pat XX a. 4-ojo dešimtmečio bendradarbiavo su pogrindine Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovybe, palaikė ryšius su sovietų diplomatais ir saugumo tarnybomis. Remiantis LKP ir Valstybės saugumo departamento archyvine medžiaga, 1940 m. vasarą P. Cvirka formaliai tapo sovietų okupuotos Lietuvos komunistinio režimo talkininku, o prieš tai net devynerius metus siekė įgyti LKP pasitikėjimą ir vykdė partijos nurodymus dirbdamas leidiniuose įsteigtose ar susijusiose su komunistais. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą P. Cvirka nedelsdamas įstojo į LKP ir buvo išrinktas į taip vadinamą Liaudies Seimą. Netrukus po to, P. Cvirka pateko tarp dvidešimties patikimiausių kolaborantų, 1940 m. liepos pabaigoje važiavusių į Maskvą „parvežti saulės“ Lietuvai ir maldauti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį – taip nutiesdamas teisinį kelią Sovietų okupacijai. Po II Pasaulinio karo, P. Cvirka buvo paskirtas sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku ir 1945 metais viename Rašytojų sąjungos susirinkime kategoriškai pareikalavo, kad sovietinėje Lietuvoje nebūtų spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Vadovaudamas Rašytojų sąjungai P. Cvirka šalino iš organizacijos ir saugumui skundė kolegas už antisovietines pažiūras. P. Cvirka savo darbais ir kūryba tiesė kelią sovietinei okupacijai, už ką po mirties sovietai jo garbei pastatė paminklą Vilniaus širdyje. Tačiau jei sovietinės valdžios motyvus, įmanoma suprasti, nesuvokiama yra tai, kodėl nepriklausomybę atkovojusioje ir jau trečią dešimtmetį savo laisvą valstybę kuriančioje Lietuvoje tebestovi paminklas P. Cvirkai? Totalitarinės ideologijos pėdsakai Vilniaus viešosiose erdvėse pristabdė ir jau seniai turėjusią įvykti metamorfozę iš sovietinės respublikos sostinės į nepriklausomos ir europinės Lietuvos sostinę. Būtent todėl atėjo metas braukti brūkšnį ir pasakyti, kad Petro Cvirkos paminklas yra ne kas kita, kaip ideologinis sovietų sąjungos simbolis ir jam laisvame Vilniuje ne vieta, o kas turėtų iškilti vietoj jo turi spręsti patys vilniečiai! Atsižvelgdami į tai, mes, žemiau pasirašiusieji, raginame Vilniaus miesto savivaldybės merą ir tarybą nukelti Petro Cvirkos paminklą ir pakeisti jį kitu vilniečių apklausoje išrinktu Lietuvos valstybingumą ar miesto istoriją atspindinčiu pamiklu.