Dėl ligos pašalpos apmokėjimo

0 PARAŠAI

Kategorija:

Darbas žmogui skirtas ne tik savęs įprasminimui,bet kartu ir šeimos išlaikymui,kuri yra LR dalis,o tai reiškia,kad ir ateitis.Per darbą,kiekvienas žmogus atskirai,o kartu ir kaip visuomenė,išlaikome savo valstybę,kuri turi užtikrinti atitinkamas sąlygas darbo išpildymui.
Priimtas ir šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas 2000m.gruodžio 21d. Nr.IX-110,aktuali įstatymo redakcija nuo 2012-09-01,14 straipsnis nurodantis ligos pašalpos dydį,t.y. 1 ir 2 dalimis. 1.,,Ligos pašalpa,kurią moka darbdavys dvi pirmasias kalendorines nedarbingumo dienas,negali būti mažesnė negu 80 procentų ir ne didesnė kaip 100 procentų pašalpos gavėjo vidutinio darbo užmokesčio,apskaičiuoto Vyriausybės nustatyta tvarka.2.Ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų nuo trečiosios iki septintosios(įskaitytinai) laikinojo nedarbingumo dienos mokama 40 procentų,o nuo aštuntosios laikino nedarbingumo dienos-80 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamo uždarbio dydžio",iškreipia valstybės požiūrį ne tik į žmogų,bet ir į darbininką,kuris per savo darbą išpildo išsaugo savo žmogiškumą.
Naujai priimta įstatymo redakcija iškreipia socialinio teisingumo principą,nes valstybė nusigręžia nuo žmogaus tuo momentu,kada jam labiausiai reikalinga parama ir rūpestis iš valstybės,kuriai per savo darbą žmogus tarnauja.Žmogus negalėdamas užtikrinti galimybės išlaikyti savo šeimos,eina prieš save patį,nes vengia gydytis,o tai verčia daryti priimtas įstatymas.Žmogaus kūnas yra instrumentas,kurio dėka jisai gali atlikti atitinkamą darbą,bet šis instrumentas privalo būti prižiūrimas ir tausojamas.Ši įstatymo redakcija verčia žmogų savimi nesirūpinti ir sergant eiti į darbą,o tai rizikuojama žmogaus gyvybe.
Europos socialinės chartijos 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Chartija Lietuvos Respublikos Seime buvo ratifikuota 2001m.gegužės 15d.)nurodoma,kad žmogus susirgęs turi turėti teisę į socialinę paramą ir medicinos pagalbą.
Todėl vadovaujantis Europos socialinės chartijos 3 straipsniu (Teisė į sveikas ir saugias darbo sąlygas) 1 dalies 2 punktu kur nurodoma,kad būtina "Priimti norminius aktus dėl darbo saugos ir sveikatos sąlygų", remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68str.1dalimi,nurodančiai,kad "Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams,Respublikos Prezidentui,Vyriausybei",Konstitucijos 33 str.3 dalimi,kuri nurodo ir leidžia piliečiams ruošti peticijas,LR Peticijų Įstatymu 1999m.liepos 7d.Nr.VIII-1313,įstatymas skelbtas:žin.,1999,Nr.66-2128,aktuali redakcija nuo 2008-03-27,r e i k a l a u j a m e:
kiek galima skubiau atstatyti buvusį Lietuvos Resapublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą nurodantį ligos pašalpą mokėti nuo 80 iki 100 procentų.

Pasirašyti peticiją

Dėl užimto Šilutės aerodromo grąžinimo aviatoriams.

Šilutės aeroklubas. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentė

Ilgametis Šilutės aeroklubas veikiantis nuo 1961 metų yra iškeldinamas iš aerodromo, paimant angarus ir administracinius pastatus kariuomenės reikmėms, taip nepaliekant jokios galimybės vystyti aviaciajos sportą mūsų rajone. Nors pats aerodromas buvo įkurtas ir statytas pačių klubo narių rankomis pradedant angarais, baigiant administracinės paskirties pastatais. Pats aerodromas ir infrastruktūra okupacijos metais buvo perimta DOSSAF organizacijos, kaip ir visi Lietuvoje veikiantys aeroklubai ir aerodromai, o atgavus nepriklausomybę perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybei kuri 1998 metų įsakymu patikėjimo teise perdavė visą turtą Lietuvos kariuomenės žiniai. Pabrėžiame, jog nepaisant to aeroklubas ir toliau vykdė savo veiklą Šilutės aerodrome gavęs panaudos sutartį su Lietuvos kariuomene. Daugybę metų Šilutės aeroklubas savomis lėšomis prižiūrėjo pastatus, kilimo tūpimo takus ir visą infrastruktūrą kuri buvo jos žinioj. Vystė aviacijos sportą, ruošė jaunus pilotus, čia veikė Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykla, buvo rengiami precizinio skraidymo čempionatai lėktuvais, buvo vystomas sklandymo sportas, aviamodeliavimo sportas, parasparnių, skraidyklių, motorizuotų sklandytuvų sportas. Po Šilutės aeroklubo vėliava išaugo ne vienas garsus aviatorius ir konstruktorius, čia skraidė ir mokėsi skraidyti Europos ir Pasaulio čempionatų prizininkai ir dalyviai. Čia lėktuvus kūrė ir statė ne vienas garsus konstruktorius B. Oškinis, V. Kensgaila. Tai yra vienas seniausių aerodromų visoje Lietuvoje, su giliomis aviacijos tradicijomis ir istorija, vienas iš nedaugelio aerodromų kuris vienija ir kuriame veikia, tiek daug aviacijos sporto šakų. Tai nėra tik aerodromas ir aeroklubas tai Šilutės krašto ir miesto istorija bei paveldas, kuris vienija daugybę žmonių. Šilutės aeroklubas 2018 metais, padedamas rajono ir Šilutės miesto valdžios pasiekė susitarimą su KAM ir LK, perduoti dalį klubo turto Šilutės rajono savivaldybei taip išsaugant galimybę tęsti aviacijos sportą mūsų krašte. Susitarimas buvo pasirašytas ir buvo pradėti vykdyti turto dalinimo klausimai. Tačiau 2018 metų pabaigoje KAM ir LK vienašališkai nutraukė sutartį apie tai net neinformuodami ir nepaaiškindami kodėl nesilaiko savo rašytinio susitarimo tarp Šilutės aeroklubo bei miesto valdžios. Vietoje istorinio Šilutės aerodromo numatoma steigti motorizuotų pėstininkų brigadą. Raginu ne tik Šilutės miesto gyventojus, bet ir visus aviacijos sporto entuziastus pasirašyti po šia peticija taip išsaugant dalį Lietuvos aviacijos istorijos.

DĖL PETRO CVIRKOS PAMINKLO NUKĖLIMO

Kviečiame pasirašyti kreipimąsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą dėl sostinės Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankryžoje esančio paminklo Petrui Cvirkai nukėlimo: Petras Cvirka nuo pat XX a. 4-ojo dešimtmečio bendradarbiavo su pogrindine Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovybe, palaikė ryšius su sovietų diplomatais ir saugumo tarnybomis. Remiantis LKP ir Valstybės saugumo departamento archyvine medžiaga, 1940 m. vasarą P. Cvirka formaliai tapo sovietų okupuotos Lietuvos komunistinio režimo talkininku, o prieš tai net devynerius metus siekė įgyti LKP pasitikėjimą ir vykdė partijos nurodymus dirbdamas leidiniuose įsteigtose ar susijusiose su komunistais. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą P. Cvirka nedelsdamas įstojo į LKP ir buvo išrinktas į taip vadinamą Liaudies Seimą. Netrukus po to, P. Cvirka pateko tarp dvidešimties patikimiausių kolaborantų, 1940 m. liepos pabaigoje važiavusių į Maskvą „parvežti saulės“ Lietuvai ir maldauti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį – taip nutiesdamas teisinį kelią Sovietų okupacijai. Po II Pasaulinio karo, P. Cvirka buvo paskirtas sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku ir 1945 metais viename Rašytojų sąjungos susirinkime kategoriškai pareikalavo, kad sovietinėje Lietuvoje nebūtų spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Vadovaudamas Rašytojų sąjungai P. Cvirka šalino iš organizacijos ir saugumui skundė kolegas už antisovietines pažiūras. P. Cvirka savo darbais ir kūryba tiesė kelią sovietinei okupacijai, už ką po mirties sovietai jo garbei pastatė paminklą Vilniaus širdyje. Tačiau jei sovietinės valdžios motyvus, įmanoma suprasti, nesuvokiama yra tai, kodėl nepriklausomybę atkovojusioje ir jau trečią dešimtmetį savo laisvą valstybę kuriančioje Lietuvoje tebestovi paminklas P. Cvirkai? Totalitarinės ideologijos pėdsakai Vilniaus viešosiose erdvėse pristabdė ir jau seniai turėjusią įvykti metamorfozę iš sovietinės respublikos sostinės į nepriklausomos ir europinės Lietuvos sostinę. Būtent todėl atėjo metas braukti brūkšnį ir pasakyti, kad Petro Cvirkos paminklas yra ne kas kita, kaip ideologinis sovietų sąjungos simbolis ir jam laisvame Vilniuje ne vieta, o kas turėtų iškilti vietoj jo turi spręsti patys vilniečiai! Atsižvelgdami į tai, mes, žemiau pasirašiusieji, raginame Vilniaus miesto savivaldybės merą ir tarybą nukelti Petro Cvirkos paminklą ir pakeisti jį kitu vilniečių apklausoje išrinktu Lietuvos valstybingumą ar miesto istoriją atspindinčiu pamiklu.