Psichologinis smurtas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje?

Mūsų senoji, numylėta „Šimkinė", kurios dvasia lydi visą likusį gyvenimą, šildo prisiminimais, traukia grįžti per atostogas su koncertais, rečitaliais, o ir šiaip: aplankyti, apkabinti, prie arbatos puodelio pasikalbėti su savo mokytojais, tais, kurie nuoširdžiai dirbo, dalindamiesi savo unikalia, per ilgus pedagoginio darbo metus sukaupta patirtimi ir skiepydami meilę muzikai ir žmogui. Tik kodėl vis mažiau į šiuos namus traukia? Nors jie gražėja, modernėja ir atsinaujina, nežinia, kur dingsta šiluma ir bendravimo džiaugsmas.
Net sovietmečio konservatorijoje, kai žmogaus įtarinėjimai, tikrinimai ir persekiojimai buvo gyvenimo realybė, pedagogo kompetencijomis niekas neabejojo. Pedagogai savo ruožtu neabejojo mokinių gebėjimais. Gal todėl tiek daug laisvai mąstančių asmenybių, kūrybingų ir individualių menininkų išugdė konservatorija! Greta meninių įgūdžių buvo skatinamas ne tik profesinis ambicingumas, bet ir puoselėjama pagarba ŽMOGUI: dėstytojui, budėtojai, instrumentų meistrui, bibliotekininkei, valytojai, moksleiviui. Buvome vyresni ir jaunesni kolegos, mokėmės iš vyresnių, sėmėmės iš jų profesinės ir gyvenimiškos patirties. Gerbėme vieni kitus, nepaisydami amžiaus, užimamos padėties. Toks buvo išskirtinis konservatorijos bruožas.
Nerimą kelia išgirdus senųjų konservatorijos pedagogų išsakytas mintis, širdyje darosi tuščia ir skaudu. Nejaugi palaipsniui su naujom auditorijom ir dažų kvapais išsitrina S. Šimkaus kūrybinė dvasia? Gal didžio kūrėjo meilę mokiniams, mokinių pagarbą mokytojams, gyvavusį didžiulį entuziazmą kažkas skandina užmarštin? Kas vyksta šioje mokykloje? Mokykla tampa įstaiga, kur vyrauja autokratija, intrigos ir šantažas?
Keistas mokyklos administracijos požiūris į pedagogus. Viešai skleidžiamos paskalos apie „prastus“ ir „nusenusius“ koncertmeisterius bei mokytojus, kuriais norima atsikratyti, yra tiesa? Savotiškas administracijos požiūris ir į mokyklos profesinę organizaciją. Ar ignoruoti, stengtis pakenkti ir trukdyti jai dirbti yra būtinas kelias, juolab, kad DK 23 str. 1 d., 35 str. 2 d. draudžia tai daryti?
Dabar gi laikai pasikeitę. Esame laisva šalis. Žmogaus teisės ir pagarba žmogui – ką jau bekalbėti apie ilgametį kolegą – turėtų tapti moralinių vertybių pagrindu. Bet, pasak mokytojų, tarp pedagogų tvyro nepasitikėjimas vieni kitais, nerimas ir įtampa, kurios apogėjumi tapo paskutiniai visus sukrėtę įvykiai. Šviesios atminties mokytojos Zitos Žilinskienės istorija sukėlė daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. O kažkas turėtų atsakyti. Kodėl silpnos sveikatos vyresnio amžiaus mokytojai, neseniai palaidojusiai artimiausią žmogų – savo vyrą, jau kitą savaitę administracija surengė pamokų patikrą? Kodėl mokyklos vadovai perdavė mokytoją Zitą Žilinskienę į prokuratūros rankas – ar toks sunkus ir nepataisomas bei institucijos viduje neišsprendžiamas klausimas buvo pataisytas mokinio pažymys elektroniniame dienyne, kad reikėtų viešai tai įvardinti klastote – nusikaltimu, kurį tirti turi valstybės institucijos?
Mokytoja Zita, kuri turėjo būti teisiama pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnį, t. y., dokumentų klastojimą, mirė visiškai pašlijus ir taip silpnai jos sveikatai taip ir nesulaukusi teismo proceso. Apkaltinta, bet neišteisinta.
Ir tai ne viskas. Mokyklos administracija buvo suplanavusi iš naujo peratestuoti mokytoją Zitą Žilinskienę dėl jos turimos kvalifikacinės kategorijos, apie tai paskelbė metodinių grupių susirinkimuose. Mokytojai Zitai tai turėjo didelį pshichologinį poveikį. Tik po švietimo ministerijos atstovo išaiškinimo mokyklos vadovams, jog vertinamas pedagogo trejų metų darbas (bet ne vienerių), mokyklos administracija šių veiksmų atsisakė.
Šie (ir, beje, ne tik šie) dabartinės mokyklos vadovės ir administracijos poelgiai buvo įvertinti mokytojos Zitos Žilinskienės artimųjų – jie uždraudė mokyklos vadovams dalyvauti laidotuvėse.
Mes, kurie mokėmės šioje konservatorijoje, kurie gerbėme ir gerbiame mus išugdžiusius pedagogus, kviečiame visus išreikšti savo nuomonę apie teisingumą ir žmogiškumą. Esame įsitikinę, kad šiandien konservatorijoje tvyro laisvai šaliai ir menininkus ugdančiai institucijai nebūdinga įtarumo, nepasitikėjimo ir baimės atmosfera, kurios terpėje negali būti ugdomas teisingas ir tvirtos moralės žmogus.
Manome, kad mokyklos vadovai savo veiksmais rodo nepagarbą ilgamečiams, atsidavusiu darbu pagarbos nusipelniusiems garbaus amžiaus mokytojams.
Smerkiame direktorės L. Jonavičienės elgesį naudojant nusikaltėlių pasauliui priskiriamas priemones, kurios šiuo atveju buvo panaudotos sprendžiant paprastas mokyklos vidaus problemas.
Manome, kad mokyklos direktorė prarado moralinį autoritetą bei pasitikėjimą ir turėtų pati atsistatydinti iš Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos direktorės pareigų. To direktorei nepadarius, prašome Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją ir Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetą imtis atitinkamų veiksmų mokyklos vadovą pakeisti.
Šią peticiją pasirašydami išreiškiame susirūpinimą nederamu moraliniu mokyklos klimatu ir kviečiame pasirašyti buvusius mokinius, muzikų bendruomenės narius, pilietiškus mokytojus.

• 4
• 0
• 26K
• Parašai
• Komen. (174)
• Žemėlapis
• Kopijuoti nuorodą

• Visi peticijos komentarai (174)
• Parašų žemėlapis (795)