Dėl Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus palaikymo
2018 m. balandžio 5 d. Dokumentikos Namų kūrybinė grupė kalbino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viceministrą Algirdą Šešelgį. Interviu metu viceministro kabinete buvo ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) direktorius prof. Saulius Čaplinskas.
Po interviu prof. S. Čaplinskas privačiai pareiškė savo kaip specialisto ir ilgametę patirtį turinčio profesionalo nuomonę aptartais klausimais (tuo metu jis buvo nelegaliai filmuojamas).
Lietuvos Konstitucija garantuoja visiems LR piliečiams nuomonės laisvę. Be to, profesoriaus teiginių niekas nepaneigė, tai, kas nepaneigta, gali būti laikoma teisinga - taigi faktiškai profesorius buvo vėliau priverstas atsiprašyti už tiesą.
Dėl to reikalaujame, kad prof. S. Čaplinskas būtų apsaugotas nuo neteisingų ir neteisėtų kaltinimų, būtų palaikytos žmogaus konstitucinės teisės į laisvą nuomonę be žodžio laisvė nebūtų ribojama siaurų interesų grupių.
- 279 peržiūrų
- Peržiūrėti visus parašus (2)
- Kopijuoti nuorodą
Pasirašyti peticiją
| # | Vardas | Komentaras | Miestas | Pasirašymo data | |
|---|---|---|---|---|---|
| 1 | Vilius Bar... | Pora frazių be konteksto, pasakytų privačiame pokalbyje pasibaigus interviu, nuskambėjo grubokai, tačiau žinant kontekstą, viskas galėtų atrodyti visai kitaip. Todėl manau, kad jos neturėtų nusverti U |
Dėl užimto Šilutės aerodromo grąžinimo aviatoriams.
Ilgametis Šilutės aeroklubas veikiantis nuo 1961 metų yra iškeldinamas iš aerodromo, paimant angarus ir administracinius pastatus kariuomenės reikmėms, taip nepaliekant jokios galimybės vystyti aviaciajos sportą mūsų rajone. Nors pats aerodromas buvo įkurtas ir statytas pačių klubo narių rankomis pradedant angarais, baigiant administracinės paskirties pastatais. Pats aerodromas ir infrastruktūra okupacijos metais buvo perimta DOSSAF organizacijos, kaip ir visi Lietuvoje veikiantys aeroklubai ir aerodromai, o atgavus nepriklausomybę perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybei kuri 1998 metų įsakymu patikėjimo teise perdavė visą turtą Lietuvos kariuomenės žiniai. Pabrėžiame, jog nepaisant to aeroklubas ir toliau vykdė savo veiklą Šilutės aerodrome gavęs panaudos sutartį su Lietuvos kariuomene. Daugybę metų Šilutės aeroklubas savomis lėšomis prižiūrėjo pastatus, kilimo tūpimo takus ir visą infrastruktūrą kuri buvo jos žinioj. Vystė aviacijos sportą, ruošė jaunus pilotus, čia veikė Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykla, buvo rengiami precizinio skraidymo čempionatai lėktuvais, buvo vystomas sklandymo sportas, aviamodeliavimo sportas, parasparnių, skraidyklių, motorizuotų sklandytuvų sportas. Po Šilutės aeroklubo vėliava išaugo ne vienas garsus aviatorius ir konstruktorius, čia skraidė ir mokėsi skraidyti Europos ir Pasaulio čempionatų prizininkai ir dalyviai. Čia lėktuvus kūrė ir statė ne vienas garsus konstruktorius B. Oškinis, V. Kensgaila. Tai yra vienas seniausių aerodromų visoje Lietuvoje, su giliomis aviacijos tradicijomis ir istorija, vienas iš nedaugelio aerodromų kuris vienija ir kuriame veikia, tiek daug aviacijos sporto šakų. Tai nėra tik aerodromas ir aeroklubas tai Šilutės krašto ir miesto istorija bei paveldas, kuris vienija daugybę žmonių. Šilutės aeroklubas 2018 metais, padedamas rajono ir Šilutės miesto valdžios pasiekė susitarimą su KAM ir LK, perduoti dalį klubo turto Šilutės rajono savivaldybei taip išsaugant galimybę tęsti aviacijos sportą mūsų krašte. Susitarimas buvo pasirašytas ir buvo pradėti vykdyti turto dalinimo klausimai. Tačiau 2018 metų pabaigoje KAM ir LK vienašališkai nutraukė sutartį apie tai net neinformuodami ir nepaaiškindami kodėl nesilaiko savo rašytinio susitarimo tarp Šilutės aeroklubo bei miesto valdžios. Vietoje istorinio Šilutės aerodromo numatoma steigti motorizuotų pėstininkų brigadą. Raginu ne tik Šilutės miesto gyventojus, bet ir visus aviacijos sporto entuziastus pasirašyti po šia peticija taip išsaugant dalį Lietuvos aviacijos istorijos.
DĖL PETRO CVIRKOS PAMINKLO NUKĖLIMO
Kviečiame pasirašyti kreipimąsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą dėl sostinės Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankryžoje esančio paminklo Petrui Cvirkai nukėlimo: Petras Cvirka nuo pat XX a. 4-ojo dešimtmečio bendradarbiavo su pogrindine Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovybe, palaikė ryšius su sovietų diplomatais ir saugumo tarnybomis. Remiantis LKP ir Valstybės saugumo departamento archyvine medžiaga, 1940 m. vasarą P. Cvirka formaliai tapo sovietų okupuotos Lietuvos komunistinio režimo talkininku, o prieš tai net devynerius metus siekė įgyti LKP pasitikėjimą ir vykdė partijos nurodymus dirbdamas leidiniuose įsteigtose ar susijusiose su komunistais. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą P. Cvirka nedelsdamas įstojo į LKP ir buvo išrinktas į taip vadinamą Liaudies Seimą. Netrukus po to, P. Cvirka pateko tarp dvidešimties patikimiausių kolaborantų, 1940 m. liepos pabaigoje važiavusių į Maskvą „parvežti saulės“ Lietuvai ir maldauti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį – taip nutiesdamas teisinį kelią Sovietų okupacijai. Po II Pasaulinio karo, P. Cvirka buvo paskirtas sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku ir 1945 metais viename Rašytojų sąjungos susirinkime kategoriškai pareikalavo, kad sovietinėje Lietuvoje nebūtų spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Vadovaudamas Rašytojų sąjungai P. Cvirka šalino iš organizacijos ir saugumui skundė kolegas už antisovietines pažiūras. P. Cvirka savo darbais ir kūryba tiesė kelią sovietinei okupacijai, už ką po mirties sovietai jo garbei pastatė paminklą Vilniaus širdyje. Tačiau jei sovietinės valdžios motyvus, įmanoma suprasti, nesuvokiama yra tai, kodėl nepriklausomybę atkovojusioje ir jau trečią dešimtmetį savo laisvą valstybę kuriančioje Lietuvoje tebestovi paminklas P. Cvirkai? Totalitarinės ideologijos pėdsakai Vilniaus viešosiose erdvėse pristabdė ir jau seniai turėjusią įvykti metamorfozę iš sovietinės respublikos sostinės į nepriklausomos ir europinės Lietuvos sostinę. Būtent todėl atėjo metas braukti brūkšnį ir pasakyti, kad Petro Cvirkos paminklas yra ne kas kita, kaip ideologinis sovietų sąjungos simbolis ir jam laisvame Vilniuje ne vieta, o kas turėtų iškilti vietoj jo turi spręsti patys vilniečiai! Atsižvelgdami į tai, mes, žemiau pasirašiusieji, raginame Vilniaus miesto savivaldybės merą ir tarybą nukelti Petro Cvirkos paminklą ir pakeisti jį kitu vilniečių apklausoje išrinktu Lietuvos valstybingumą ar miesto istoriją atspindinčiu pamiklu.