Atviras kreipimasis dėl planų Lietuvos žemės gelmėse laidoti anglies dioksidą (393)

Lietuvos. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Mes, žemiau pasirašiusieji, reikalaujame, kad būtų atsisakyta planų žemės gelmėse saugoti gamybos atliekas, anglies dioksidą. Aplinkos ministerijos, Lietuvos geologijos tarnybos, mokslininkų ir užsienio šalių patirtis rodo, kad CO² ilgalaikis saugojimas žemės gelmėse yra susijęs su rizika geriamam vandeniui, kitoms naudingosioms iškasenoms, aplinkai ir žmonių sveikatai. Manome, kad šis suinteresuotų grupių sugalvotas eksperimentas yra ekonomine, aplinkosaugine bei socialine prasme žalingas valstybei. Mokslininkai perspėja, kad įgyvendinant geologinį CO² saugojimą galimas staigus uolienų plyšių ir įtrūkių atsiradimas, galimas uolienų vientisumo pažeidžiamumas, kas gali daryti įtaką požeminio geriamo vandens užteršimui. CO² ar sūrymų nutekėjimas iš CO² saugyklos į kitus požeminio vandens sluoksnius gali padidinti požeminio vandens rūgštingumą, pakeisti mineralizaciją, mobilizuoti metalus. Kitos rizikos, kaip metano išstūmimas, saugyklos slėgio kitimas dėl injektuotų CO² dujų slėgio, gali pakeisti požeminio vandens srauto greitį ir kryptį, spūdį. Pažymėtina, kad vakarų Lietuva yra unikali, lyginant su aplinkinėmis teritorijomis, dėl čia randamų nemažų geoterminių energijos išteklių. Tačiau teritorijos perspektyvios geoterminės energetikos vystymui netinkamos CO² saugojimui arba priešingai – įrengus CO² saugyklą nebus galima panaudoti geoterminio vandens. Lietuva, skirtingai nuo kitų ES šalių, beveik neturi taršios pramonės. Todėl visiškai neaišku, kodėl norime prisiimti kitų šalių, pramonėje naudojančių akmens anglį, įsipareigojimus. Tokios ES šalys, kaip Austrija, Kroatija, Estija, Latvija, Slovėnija ir dalinai Čekija, Suomija, Liuksmeburgas ir kitos valstybės draudžia savo teritorijoje įrengti anglies dioksido saugyklas. Kai dauguma ES šalių ieško naujų metodų kaip sumažinti anglies dioksido išmetimus ir juos panaudoti antrą kartą, Vyriausybė eilinį kartą, neatlikus netgi kaštų naudos analizės, bando įtikinti, kad pirmiau įgyvendinsime, o paskui pamatysime. Toks trumparegiškas požiūris įsileidžiant užsienio investicijas, naudingas tik investuotojams ir neatsižvelgiant į jų pasekmes perspektyvoje gali turėti neprognozuojamų padarinių šalies ateičiai. Todėl mes pareiškiame, kad didelė dalis Žemaitijos žmonių rinkimuose į Parlamentą ir Vyriausybę rinko patikimus, žaliųjų idėjų vedamus politikus. Reikalaujame, kad būtų laikomasi tų nuostatų, kurios įrašytos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje bei buvo išsakytos rinkimų metu. Mes reikalaujame Žemaitijos žemėje stabdyti planuojamą CO² saugyklų įrengimą ir tikimės, kad valdžia ir turtai yra ne vienintelės jūsų vertybės, ir kad dar rūpi mūsų vaikų, anūkų, mūsų šalies ateitis.

Prieš Rozalimo miško parko ploto mažinimą (455)

Marius. Adresuota: Pakruojo rajono savivaldybės tarybai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos Seimo nariams Arūnui Gumuliauskui ir Antanui Matului

Mes, žemiau pasirašę viešajam interesui atstovaujantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kategoriškai nesutinkame su Pakruojo rajono savivaldybės administracijos parengtu ir tarybai svarstymui pateiktu sprendimu „Dėl leidimo keisti vietovės lygmens Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialųjį planą ir planavimo tikslų nustatymo“ ir reikalaujame sustabdyti šio dokumento svarstymą Pakruojo rajono taryboje. Taip pat reikalaujame nutraukti visus iš šio dokumento išplaukiančius veiksmus, nes: 1. Rozalimo miško parkas yra pritaikytas visuomenės reikmėms. Jo paskirtis yra rekreacinė, o planuojama nuo parko atskirti apie 8,8 ha dalis, nors ir yra ekstensyvaus naudojimo, kaip konstatuojama dokumento aiškinamojoje dalyje, bet ji turi didžiulę reikšmę miško parko biologinei įvairovei, miško ekosistemai, Ežerėlės upelio ir miško bendrai ekosistemai ir kraštovaizdžiui. Tai vienintelis pušynas bei miško parkas Pakruojo rajone. 2. Parkas yra įsteigtas visuomenės iniciatyva, jos didžiulių pastangų dėka ir yra vienas iš svarbiausių rajono lankytinų ir traukos objektų. Todėl toks valdžios sprendimas ir iš jo išplaukiantys veiksmai, kaip klausimo derinimas su neįgaliota tą klausimą spręsti Rozalimo bendruomenės taryba, priešina bendruomenę. 3. Specialiojo planavimo iniciatoriaus AB „Meresta“ vadovas Justinas Macijauskas yra ir Pakruojo rajono tarybos narys, ir jos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas, Pakruojo rajono tarybos narys Gediminas Macijauskas yra AB „Meresta“ darbuotojas ir akcininkas, todėl privalome atkreipti Pakruojo rajono tarybos dėmesį į galimą viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą. 4. Žvyras yra viena labiausiai paplitusių naudingųjų iškasenų Lietuvoje, todėl nėra jokios būtinybės dėl to niokoti Rozalimo miško parką.

Atimti žmogaus teises seksualiniams išnaudotojams ir gražinti mirties bausmę. (2)

Mantas. Adresuota: Lietuvos Respublikos Prezidentei Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos Seimo frakcijom Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Seksualinių prievartautojų gretos Lietuvoje nemažėja. Kiekviena savaitę matome žiniose vis daugiau naujienų apie prievartautojų išnaudojamas moteris ir kas yra dar skaudžiau, vaikus net nuo 2 iki 11 metų mergaites. Tokie nusikaltėliai yra uždaromi į kalėjimus tačiau to nepakanka. Paleisti į laisvę tokie nusikaltėliai vėl imasi savo nedovanotinų darbelių, skriausdami vis daugiau moterų ir vaikų. Todėl siekdamas apsaugoti ateinančias kartas, prašau: Lietuvos Respublikos Prezidentės, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijų, Lietuvos Respublikos Seimo narių, ir Lietuvos Respublikos gerųjų žmonių. Gražinti į Lietuvą teisingumą - atimti seksualinių prievartautojų žmogaus teises, kaip jie atėmė iš moterų teisę pasirinkti savo partnerį, o iš vaikų - laimingą vaikystę. Kitaip mes šios problemos neatsikratysime jeigu neišnaikinsime jų kaip vėžio, lėtai žudančio mūsų visuomenės. Pagalvokit apie savo dukreles, krikšto dukras, dukterėčias, anūkus, seseris, mamas, žmonas ir kitas jums brangias moteris, nes negalime žinoti kada viena iš jų taps kita prievartautojų auka.

Vaikų teisių pažeidimams ne (92)

Visuomeninis. Adresuota: Lietuvos respublikos Seimo nariams

Kovo 25-osios dienos vakarą per ,,Lietuvos ryto“ transliuotą E. Jakilaičio laidą kalbėjusi respublikos Vaiko teisių apsaugos tarnybos kontrolierė Edita Žiobienė papiktino daugelį šalies gyventojų. Laidoje buvo svarstoma aktuali a.a. D. Kedžio dukros gyvenamosios vietos problema, teisėsaugos mėginimas brutaliu prievartos būdu įvykdyti Kėdainių apylinkės teismo sprendimą, sukėlusį didžiulį rūpestį respublikos visuomenei. Ne tik iš šios laidos medžiagos, bet ir iš ankstesnių E. Žiobienės viešų pasisakymų apie D. Kedžio mergaitę matyti, jog atsakinga Lietuvos respublikos pareigūnė demonstruoja akivaizdžiai cinišką požiūrį į dramatiškas vaiko problemas, yra visiškai abejinga tikriems jo išgyvenimams ir situacijai, o kalbėdama apie šį vaiką viešai, iškreipia realias jo gyvenimo aplinkybes, melagingai traktuoja įvairius vaiko gyvenimo faktus bei globėjos Neringos Venckienės ir senelių santykius su mažamete. Lietuvos visuomenę neabejotinai piktina faktas, kad tebesitęsiant rezonansiniam pedofilijos skandalui, kurio epicentre atsidūrė mažametė mergaitė, ir pradėjusi dirbti šalies Vaiko teisių apsaugos kontroliere, Edita Žiobienė nė karto neapsilankė D. Kedžio dukters namuose, pati akivaizdžiai nesusipažino su jos gyvenamąja situacija ir aplinkybėmis, mažamečio asmens psichologine būkle ir viso to atsakingai neįvertino. Vykstant ilgalaikėms dramatiškoms teisminėms vaiko gyvenamosios vietos nustatymo peripetijoms, per visą šį laikotarpį aukščiausia valstybės pareigūnė, turinti didžiausius įgaliojimus veikti, nė karto asmeniškai neišklausė mergaitės, su kuo ji pati norėtų gyventi. Toks veiksmas iš tiesų buvo būtinas, siekiant užtikrinti skaudžių įvykių sūkuryje atsidūrusio vaiko gerovę, teikiant rekomendacijas teismams. Mergaitė galimai sąmoningai nebuvo apklausta ir Kėdainių apylinkės teisme priimant svarbius sprendimus dėl tolimesnio jos likimo. Tokiu būdu teismui pažeidus Vaiko teisių Konvenciją ir Lietuvos respublikos Konstituciją, savo žodį turėjo tarti Lietuvos respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, tačiau ji liepė besąlygiškai vykdyti vaiko teises ir laisves pažeidžiantį ir jo saugumo negarantuojantį sprendimą. Protu nesuvokiama, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, kurios tiesioginės pareigos ir kompetencija yra rūpintis šalies vaikų teisėmis ir saugumu, nė karto deramai neįsiklausė ir neatsižvelgė į faktą, jog D. Kedžio mergaitė yra pripažinta nukentėjusiąja pedofilijos byloje, ką liudija patvirtinti teisės aktai. Ji nė karto neatsižvelgė į psichologinės tarnybos atliktas mergaitės psichologines ekspertizes ir apklausas, kuriose akcentuojama, kad mažametė yra ,,nelinkusi fantazuoti, nemeluoja“, o tai paliudija pedofilijos fakto tikrumą. Dar daugiau - pagal jos parodymus ir kitus teisinius įrodymus jos motinos L. Stankūnaitės draugui A. Ūsui yra pareikšti kaltinimai ir iškelta baudžiamoji byla. Taip pat akcentuotina, jog kaltinimai pedofilija Vilniaus apygardos teisme buvo iškelti ir mergaitės motinai Laimai Stankūnaitei. Be to, šiuo metu iki galo neišspręsta pedofilijos byla, kurioje mažametė ir jos globėja yra svarbios liudininkės, o motina gali tapti įtariamąja pedofilijos veiksmų pagalbininke. Todėl neatsižvelgdama ir sąžiningai neįvertindama šių, o taip pat ir kitų faktorių, ir priimdama siūlymą įteisinti vaiko gyvenamąją vietą su motina Laima Stankūnaite, Lietuvos respublikos Vaiko teisių kontrolierė ignoravo realias grėsmes mažamečio vaiko saugumui ir verste vertė jį pakliūti į nesaugią ir negarantuotą jo ateičiai aplinką. Giliu mūsų įsitikinimu, tai ne tik netinkama atsakingai ir sąžiningai pareigūnei, bet nusikalstama veikla. Toks požiūris į vaiką ir jo teises iškreipia natūralų siekį valstybiškai rūpintis jo gerove. Lietuvos valstybės Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, spręsdama lemtingus vaiko gyvenimo klausimus ir priimdama jam svarbius sprendimus, privalo būti nešališka ir objektyvi. Šiuo atveju, nepaisydama realių faktų, ji akivaizdžiai gina L.Stankūnaitės interesus, viešoje erdvėje nepalankiai atsiliepdama apie mergaitės globėją Neringą Venckienę ir jos tėvus, mažametės senelius, neigdama prideramą ir atsakingą bei visapusišką jos globą Venckienės namuose. Tai iškreipia realią ir tikrą padėtį, nes vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos yra konstatavusios geras mergaitės gyvenimo sąlygas globėjos namuose ir glaudų bei betarpišką vaiko santykį su globėja, tuo tarpu Laima Stankūnaitė yra valstybės saugomas asmuo, neturintis pastovaus darbo ir pajamų, aiškios gyvenamosios vietos. Be to, mergaitės globos ji jau buvo atsisakiusi prieš keletą metų, ir beveik ketverius metus jos neaugino. Tokiu būdu kvestionuotinas jos pozityvus santykis su vaiku, pati motiniškumo samprata. Savo ruožtu pati mergaitė yra aiškiai išsakiusi savo meilę ir glaudų ryšį su globėja Venckiene, vienintelį norą gyventi su ja. Motina ji nepasitiki, gera valia su ja išeiti gyventi nenori, o savo santykį ir bendravimą linkusi apriboti tik neilgais susitikimais. Vaiko teisių apsaugos pareigūnės noras užsimerkti prieš šiuos faktus ir jų nematyti liudija nesąžiningą ir abejingą jos požiūrį į tiesioginį savo darbą bei demonstruoja cinišką požiūrį vaiko atžvilgiu. Šių metų kovo 23 dieną Garliavoje įvykdytas smurtinio teisingumo aktas prieš vaiką, kuomet jis bandytas motinai perduoti panaudojant fizinę prievartą, yra neleistinas ir netoleruotinas. Tačiau Vaiko teisių apsaugos specialistė Edita Žiobienė ir šiuo atveju nemato, o tiksliau, nenori matyti akivaizdžių tokio proceso vykdymo pažeidimų. Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Taigi akivaizdu, kad valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas privalo iš anksto būti informuotas apie būsimus vykdymo veiksmus ir tai turi padaryti sprendimą ketinantis vykdyti antstolis. Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai tik pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui. Iš šios teisės normos turinio akivaizdu, kad priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo dalyvavimas yra būtinas, nes tik jis gali prievarta paimti vaiką ir perduoti jį išieškotojui. Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga. Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 25 punktas reglamentuoja sprendimų dėl vaikų perdavimo vykdymą CPK 764 straipsnyje nustatyta tvarka. Instrukcija dar kartą pakartoja, kad vykdant kitus nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, kuriuose numatyti veiksmai susiję su nepilnamečiu asmeniu (vaiku) (teismo sprendimus, kuriais nustatoma vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarka ir kt.), apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą antstolis praneša vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Įvertinant nurodytas teisės normas akivaizdu, kad priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, nei vaiko motina L.Stankūnaitė, nei mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantys ir vykdantys pareigūnai neturėjo teisės naudoti fizinės prievartos ir smurto mažamečio vaiko atžvilgiu, o tai matydami antstolė S. Vaicekauskienė bei Kauno apskrities VPK pareigūnas T. Stauskis turėjo nedelsiant imtis veiksmų fizinio smurto vartojimui nutraukti, bet to nedarė, dėl ko mažametei ne tik buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, bet ji patyrė ir didelę psichologinę traumą. Lietuvos valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos kontrolierė turėjo suvokti šiuos pažeidimus vaiko atžvilgiu ir juos viešai pasmerkti. Tačiau ji padarė atvirkščiai – viešai Jakilaičio televizijos laidoje apkaltino N. Venckienę teismo sprendimo nevykdymu ir vėliau pasiūlė jai atimti globos teises. Tokia pareigūnės reakcija į įvykius ir iškreipta jų interpretacija bei neadekvatus požiūris į situaciją žemina institucijos pareigūno vardą ir diskredituoja pačią instituciją, piktina Lietuvos žmones. Lietuvos visuomenei sunkiai protu suvokiamas ir tas faktas, jog antroji pedofilijos byloje nukentėjusioji mergaitė vaiko teisių apsaugos Kontrolierės buvo leista atiduoti daugsyk teistam ir policijos paieškomam tėvui, ir šiandien visuomenei jos tolimesnis likimas nežinomas. Todėl reikalaujame, kad deramai savo pareigų neatliekanti ir Lietuvos vaikų teisėmis realiai nesirūpinanti pareigūnė būtų atstatydinta iš šių pareigų.