Tūkstančius metų vilkai laisvai klajojo po gamtą, medžiodami grobį. Šimtmečius buvo žmogaus persekiojami ir kone išnaikinti visoje Europoje, išstumti į jos pakraščius. Vilkai – protingi ir socialūs gyvūnai, todėl išliko. Vilkas – tikrasis laukinės gamtos simbolis, nes jis gali būti tik laukinis. Mes turime sustabdyti beatodairišką vilkų medžioklę Lietuvoje, nes Vakarų Europos patirtis rodo, kad su vilkais nyksta viskas: girios nebepateisina savo vardo, skursta gamtos įvairovė ir grožis.

Beatodairiškas vilkų ir jų jauniklių naikinimas truko iki 1970 metų, kol jų pastebimai sumažėjo. Pirmieji į vilkų apsaugos gretas stojo kultūros puoselėtojai - rašytojai ir gamtininkai Leonardas Grudzinskas, Jonas Tauginas, kino režisierius Petras Abukevičius.

Priešingai nei dabartiniai medžiotojai, vilkų trofėjais niekada nesididžiavo ir visų laikų garsiausias lietuvių gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas. 1988 m. išleistos pirmosios lietuviškos knygelės apie vilkus autorius K.Giniūnas taip pat nelaikė vilko kenkėju. Jis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į itin didelę vilko svarbą miškų ekosistemai.

Nepriklausomybės metais premijų už nušautus vilkus niekas jau nebemokėjo, išskyrus Kupiškio rajono savivaldybę, kuri buvo už tai smarkiai kritikuojama ir pastaraisiais metais šito atsisakė. 1996 metais Lietuva ratifikavo Berno konvenciją, kuri įpareigoja saugoti vilkus. Mūsų biurokratai-medžiotojai išsiderėjo išimtį, tačiau turėjo nustatyti nemedžiojimo terminą: nuo balandžio 1 d. iki liepos 1 d. (kiek vėliau - iki rugpjūčio 1 d.). Pagaliau vilkai nebebuvo medžiojami ištįsus metus ir jauniklių auginimo laikotarpiu turėjo šiokią tokią ramybę. Tačiau ir toliau kiekvienais metais buvo nušaunama po 50-80 vilkų.

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą antrą kartą išsiderėta išimtis dėl vilkų medžioklės neuždraudimo. Europos Komisijai buvo pateiktas jokiomis apskaitomis neparemtas vilkų skaičius (550) ir vyriausybiniu mastu pažadėta, kad medžioklė neturės jokios įtakos vilkų populiacijos stabilumui. Vis dėlto įtaka buvo didžiulė, bet mūsų valdininkai to iki šiol nenori pripažinti. Vilkas, kaip niekad retas mūsų girių simbolis, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Medžiotojų išardytos vilkų šeimos, pavieniai vilkai nebepajėgia susigauti stambesnio grobio ir prasimaitinti, spartėjanti krašto urbanizacija ir laukinis turizmas išvijo vilkus į mažiau žmonių lankomus pakraščius, žiemą-vasarą vykstantys intensyvūs miškų kirtimo darbai ne tik naikina vilkų buveines, bet ir trikdo juos jautriu veisimosi laikotarpiu. Prie viso to prisideda medžioklė, brakonieriavimas ir... stabilios vilkų šeimos išliko tik keliuose rajonuose.

1999 metais keletas nevyriausybinių organizacijų susivienijo į Jungtinę nevyriausybinę vilkų apsaugos tarybą. Ši darbo grupė per kelerius metus pasiekė, kad vilkų medžioklės terminas būtų dar labiau sutrumpintas ir pagaliau būtų įvesta vilkų sumedžiojimo kvota. Dabar žiemos metu leidžiama sumedžioti ne daugiau kaip 20 vilkų.

Vilkų ir kitų plėšrūnų apsaugos organizacijos reikalingos kiekvienoje šalyje - ir ten, kur šie gyvūnai griežtai saugomi, ir ten, kur jie dar pakankamai gausūs. Plėšrieji žinduoliai yra pažeidžiamiausia gyvūnų grupė visame pasaulyje. Jokia ekosistema negali normaliai funkcionuoti be plėšrūnų ir žmogus, būdamas gamtos dalimi, naikindamas juos, kenkia pats sau.

Kviečiame visus gyvajai gamtai neabejingus piliečius pasirašyti šią peticiją , nes jei saugai vilką, vadinasi, saugai viską - girias, kuriose vilkai gyvena, kitus gyvūnus, kurie susieti su vilkais visais įmanomais ekologiniais ryšiais ir... kitus žmones, kurie pilnavertį gyvenimą gali patirti tik sveikoje ekosistemoje.

• 0
• 0
• 8K
• Parašai
• Komen. (102)
• Žemėlapis
• Kopijuoti nuorodą

• Visi peticijos komentarai (102)
• Parašų žemėlapis (425)