Visas mūsų gyvenimas...

„Žmogus“ – skamba išdidžiai.

Kame tas išdidumas?

Kokia gyvenimo prasmė?

Žmogus tiesiog nori gyventi, ramiai auginti vaikus, rūpintis jais, turėti padorų darbą už padorų atlyginimą, jausti aplinkinių pagarbą. Galų gale – džiaugtis gyvenimu. Ar ne tam ir kuriama valdžia? Kuri turėtų kurti tautai patogius, pamatuotus ir jos išlikimui svarbius įstatymus. Mes gyvename Lietuvoje. Tad pažvelgime į savo gyvenimą čia įdėmiau.

Kokia Lietuvos vieta pasaulyje?

Kaip ji atrodo iš išorės ir iš vidaus?

Lietuva jau tiek metų nepriklausoma. Europos Sąjungos dalis. Vilnius siekia būti Europos kultūros sostine. Ateitis šviesi. Laimei, Lietuva užima palankią geografinę padėtį. Ūkis turi į ką atsiremti: atominė elektrinė, Mažeikių nafta, Klaipėdos uostas, žemdirbystei plėtoti tinkami plotai, o svarbiausia – daug darbščių ir gabių žmonių rankų. Bet tai tobulas vaizdas. O kokia tikrovė? Daugybė žmonių paliko savo gimtinę, išvykdami į užsienį , - ne iš gero gyvenimo. O kiek dar ruošiasi ją palikti? Todėl, kad negali čia sąžiningai dirbdami sąžiningai uždirbti, taip, kad pakaktų maistui ir būstui savai šeimai. Nieko čia naujo nepasakyta, ar ne? Padėtis pernelyg akivaizdi, bet ką gi mums daryti? Kodėl gi Lietuvoje kuriami įstatymai, naudingi tik saujelei žmonių? Šitaip negali tęstis ilgai. Sėdėdamas ant pjaunamos šakos gali tikėtis tik griūties. Šitą krizę galima buvo numatyti prieš keletą metų, o gal ir dar anksčiau. Mes abejingai stebėjome, kaip gimtoji šalis išparduodama ir išvogiama. Valstybės iždas, mokesčių mokėtojų – mūsų visų uždirbami pinigai – neprotingai iššvaistomi. Vietoj to, kad būtų plėtojamas ūkis, gamyba bei darbo vietos savo šalies viduje!

Demokratija reiškia liaudies valdžią, tai yra valdžia renkama pačios tautos savos valstybės tvarkymui. Ir kokia gi ta tvarka? Žmonės sau – valdžia sau! Rinkimai primena pigų vaidinimą. Mes nežinome, ką renkame. Daugelis tiesiog tai matydami išvis nedalyvauja rinkimuose. Nemato reikalo.

Manau, kad jau artimiausiu metu mes sveikai mąstantys ir atsakingi žmonės privalome susirinkti ir darbais nulemti savo ateitį. Kaip traukti šalį iš šios duobės? Kaip atkurti vietinę rinką? Kaip ją apginti nuo nesąžiningo užsieninio verslo, užvertusio mūsų parduotuves pigiu šlamštu, žlugdančiu bet kokį vietinį gamintoją. Reikalingas bendravimas ir sutarimas. Tik taip išlipsime iš šitos ūkio ir dvasios duobės. Pykčiai ir barniai nieko neduos. Pagaliau reikia susikalbėti su valdžia ieškant geriausių sprendimų. Tauta – tai jėga. Ir kolei nenusigyvenome visiškai, beviltiškai nebandydami sudurdti galą su galu, privalome veikti. Kitaip, jau greitai, gali būti ir per vėlu. Jei ir taip toliau išpardavinėsime Lietuvą, kas mums beliks? Beveik jau viskas išparceliuota, naiviai perduota į svetimas rankas. Taip reikalams krypstant, kas beliks žmonėms daryti dėl duonos kasnio? Ar beliks krašte saujelė turčių su milijonais vargšelių vergų? Kokia čia demokratija? Mes – kuriame, gaminame. Būtent mes esame visuomeninė vertybė. Tik Mes galime sukurti klestinčią valstybę. Mes turime save gerbti ir vertinti! Pinigai – patogi mainų priemonė – bet be mūsų kuriamų daiktų ir paslaugų, tėra beverčiai popierėliai.

Mes kartu nuspręsime, ką ir kaip darysime. Reikia veikti. Laukti nėra ko.
Laukiu atsiliepimų.

• 0
• 0
• 1K
• Parašai
• Komen. (9)
• Kopijuoti nuorodą

• Visi peticijos komentarai (9)