Giedrius Šarkanas
Architektų 102-46, Vilnius


Lietuvos Seimui



PETICIJA
2019-01-28
Vilnius



Akivaizdu, kad dabartinė 1992 m. Lietuvos konstitucija (toliau – „Konstitucija“) beviltiškai atgyveno. Prieš ketvirtį amžiaus, dar esant Lietuvoje Rusijos okupacinei kariuomenei priimta „Konstitucija“ tada suvaidino labai svarbų vaidmenį įtikinant už ją balsavusią durnuomenę nesipriešinti jiems formaliai priklaususio tarybinėje Lietuvoje sukurto turto išvogimui. Prisiskaitę į „Konstituciją“ prifantazuotų paistalų, ubagai nuolankiai stebėjo, kaip Lietuvą išsidalino viena po kitos mūsų šalį valdžiusios partijos ir jas sukūrę koncernai. Milijonas labiausiai apiplėštųjų lietuvių emigravo ir jau nebekelia jokios grėsmės juos apvogusiai valdžiai – taigi didžioji dalis prastuomenės durninimui skirtų „Konstitucijos“ blevyzgų jau atliko savo funkcijas ir tapo nebereikalingomis.

„Konstitucija“ nebeturi nieko bendro su dabartine Lietuva

Akivaizdu, kad „Konstitucija“ jau seniai tapo literatūriniu kūriniu, į kurį niekas nebekreipia dėmesio. Pirmieji dešimt „Konstitucijos“ straipsnių kalba apie kažkokią mitinę „Lietuvos Valstybę“, gyvuojančią nebent psichiatrijos pacientų, fantastikos autorių ar galbūt dar romantiškų poetų galvose. Dabartinė Lietuvos valstybė jau seniai priklausoma nuo JAV, ES, NATO, Vatikano ir įvairiausių Lietuvos bei užsienio korporacijų. Iš lietuvių tėvų masiškai atiminėjami vaikai ir pardavinėjami į užsienį bei kitais būdais vykdomas intensyvus lietuvių tautos genocidas, jau artėjantis prie sėkmingos pabaigos. Akivaizdu, kad dabartinė Lietuvos valstybė ne tik nėra „Konstitucijoje“ minima „teisinė valstybė“; praktiškai gyvename visiškos neteisės valstybėje, nes LR teismai totaliai ignoruoja tiek „Konstituciją“, tiek įstatymus, tiek visus kitus formaliai galiojančius teisės aktus. Dabartinė Lietuvos valstybė – klasikinis totalitarinis režimas, masiškai sekantis ir represuojantis visus savo oponentus bei griežtai kontroliuojantis dar neemigravusių lietuvių asmeninį ir šeimos gyvenimą. Pagal sekimo mastą ir kišimąsi į privatų žmonių gyvenimą dabartinis Lietuvos režimas jau seniai aplenkė Stalino bei Hitlerio režimus ir priartėjo prie Raudonųjų Kmerų lygio.

Dabartinė „Konstitucija“ kelia režimui rimtų problemų

Nors akivaizdu, kad „Konstitucija“ yra maždaug Biblijos lygio kūrinys, daugėja ją studijuojančios durnuomenės. Teisiškai neraštingi prasčiokai skaito „Konstituciją“, mokosi atmintinai jos straipsnius, netgi dalyvauja juokinguose vadinamuosiuose „Konstitucijos egzaminuose“. Daugėja durnuomenės kuri, prisiskaičiusi „Konstitucijos“ paistalų, pradeda rimtai tikėtis, kad jiems priklauso „Konstitucijoje“ išvardintos teisės ir laisvės, pradeda reikalauti, kad „Konstitucijos“ laikytųsi valstybinės institucijos ar netgi teismai! Tai trikdo rimtį ir griauna visuomenės pamatus bei pagrindines vertybes. Kadangi tiesioginis viešas pripažinimas, jog „Konstitucija“ tėra seniai teisinę galią praradęs literatūrinis kūrinys, būtų blogo tono ženklas, Lietuvos valstybės institucijos turi beprasmiškai aukoti neproporcingai daug savo laiko ir kitų resursų veidmainystėms ir apsimetinėjimui, kad „Konstitucija“ nėra durnuomenei skirtų abstrakčių paistalų rinkinys. Seimas ir Prezidentė turi apsimetinėti, kad gerbia „Konstituciją“ ir rimtai stengiasi vadovautis jos „vertybėmis“, kreipiasi į Konstitucinį teismą ir pan.

Iš kitos pusės, teisėjai turi skirti neproporcingai daug savo darbo laiko logiškai absurdiškoms blevyzgoms, skirtoms sudaryti durnuomenei įspūdį, kad savo akivaizdžiai antikonstituciniais sprendimais teismai iš tikrųjų neniekina „Konstitucijos“. Aukščiausieji teismai priversti idiotiškai svaičioti demagogiškai argumentuodami „Konstituciją“ akivaizdžiai ignoruojančias savo nutartis. Kaip patetiškai skambėjo Konstitucinio teismo paistalai, aiškinantys, kad „Konstitucijai“ neprieštarauja ją akivaizdžiai tiesiogiai pažeidžiantis JAV karinių bazių buvimas Lietuvoje! Tiek teismai, tiek kitos valdžios įstaigos priverstos rašinėti ištisus romanus veidmainysčių ir paskutiniu metu dažnai tiesiog nebeturi laiko kitoms savo funkcijomis vykdyti.

Tačiau daugiausia problemų kelia naivūs prasčiokai, kurie, prisiskaitę „Konstitucijos“ pasvaičiojimų, pradeda reikalauti juos įgyvendinti, užverčia valdžios įstaigas ir teismus reikalavimais vykdyti „Konstitucijoje“ perskaitytas naivias sapaliones ar užtikrinti įsivaizduojamas jų „konstitucines teises ir laisves“. Nors valdininkai ir teisėjai iš paskutiniųjų stengiasi juos kvalifikuotai apmulkinti, kai kurių tai vis dėlto neįtikina. Įžūlieji pradeda murmėti, abejoti valdžios ir teismų autoritetu ar netgi režimo legitimumu. Patys įžūliausieji netgi pradeda rinkti prasčiokams visai nereikalingą informaciją apie valdžią, jos įstaigų bei teismų veiklą ir netgi ją viešai skelbti (pavyzdžiui „Laisvas laikraštis“). Auga prastuomenės nepasitenkinimas valdžia, ir teisėsauga priversta prieš įžūlėlius imtis tarptautiniam Lietuvos autoritetui potencialiai kenksmingų priemonių: vykdyti kratas, pradėti baudžiamąsias bylas, o įžūliausius prasčiokus – teisti, suiminėti, uždarinėti į psichiatrines ligonines ar kalėjimus arba, pagal aplinkybes, likviduoti „savižudybės“ būdu ar pan.


Laikas priimti realią Lietuvos konstituciją!

Kadangi dabartinė formalioji Lietuvos „Konstitucija“ nebeturi nieko bendro su realybe ir nebėra vilčių dar ką nors apmulkinti su jos pagalba, laikas vietoj jos priimti realią konstituciją – Lietuvos politinę ir teisinę realybę atitinkantį teisės aktą. Kai tik Lietuvos konstitucija taps realiu teisės šaltiniu, valdžios įstaigoms ir teismams nebereikės tuščiai veidmainiauti ir gaišti didžiosios dalies savo darbo laiko pseudoteisiniams paistalams kurpti. Konstitucinis teismas ir panašaus pobūdžio institucijos, skirtos neegzistuojančių teiginių ieškojimui dabartinėje „Konstitucijoje“ ar paistymui aiškinant, kodėl kai kurie kategoriški pastarosios straipsniai nėra svarbūs vienu ar kitu atveju, taps nebereikalingi ir bus galima juos visiškai panaikinti.

Tačiau svarbiausia – romantiški dabartinės „Konstitucijos“ teiginiai apie teises, laisves, lygiateisiškumą ir kitas durnuomenei apmulkinti skirtas fikcijas nustos drumsti visuomenės darną ir ramybę, kaitinti naivių prasčiokų protus ir širdis. Prastuomenė supras savo vietą Lietuvos valstybėje ir galės atsiduoti darbui ir maldai.

Todėl prašau priimti Seimo nutarimą paskelbti privalomąjį referendumą dėl naujos Lietuvos konstitucijos priėmimo.

Toliau išryškintu šriftu pateikiu naujos, realios Lietuvos konstitucijos (toliau – KONSTITUCIJA) tekstą; perbrauktu šriftu pateikiu atgyvenusių straipsnių formuluotes (kad būtų aiškiau), o paprastu šriftu skliausteliuose – komentarus ir paaiškinimus, kuriuos, pateikiant KONSTITUCIJĄ referendumui, galima išbraukti. Siekdamas neišsiplėsti, čia pateikiu tik keičiamus bei naikinamus senosios 1992 m. „Konstitucijos“ straipsnius. Kitus straipsnius galima palikti – taip išsaugant konstitucinio tęstinumo iliuziją prastuomenės akyse.

Iš karto noriu pastebėti, kad KONSTITUCIJA praktiškai nieko nekeičia dabartinėje Lietuvos valstybėje; ji tik formaliai įtvirtina Lietuvoje įsišaknijusias politines ir teisines praktikas bei tradicijas ir pašalina akivaizdžiai absurdiškais tapusius 1992 m. „Konstitucijos“ paistalus. Keli mano įtraukti formalūs pakeitimai (pavyzdžiui, į savo konstitucinę priešingybę išsigimusio Konstitucinio teismo panaikinimas ar teisėjų imamų kyšių apmokestinimas) jau seniai pribrendę ir visiškai akivaizdūs.


Naujosios Lietuvos KONSTITUCIJOS tekstas (be pasikartojančių straipsnių)

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– KONSTITUCIJOS teksto pradžia

LIETUVOS VALDŽIA

– išvadavusi Lietuvą nuo Rusijos okupacijos ir kitokios blogos įtakos;
– per ketvirtį amžiaus galutinai privatizavusi Lietuvos turtą;
– apiplėšusi ir išvijusi iš tėvynės milijoną lietuvių ir priartėjusi prie galutinio lietuvių tautos sunaikinimo ribos;
– nebematydama prasmės toliau mulkinti prastuomenę;
– siekdama totaliai kontroliuojamos drausmingos ir supratingos visuomenės bei teisinės valstybės;
– ir teisiškai įtvirtindama tai, kas jau pasiekta;
gavusi JAV specialiųjų tarnybų, Europos Sąjungos institucijų ir Kristaus Karaliaus sutikimą bei piliečių pritarimą referendumu, priima ir skelbia šią naująją Lietuvos valstybės KONSTITUCIJĄ

1 straipsnis
Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Lietuvos valstybė yra kleptokratinis totalitarinis valstybinis darinys.

(Kristus Karalius yra įsteigęs Lietuvoje net dvi savo karalystes: Vilniaus Rajono ir Šalčininkų Rajono, – taigi Lietuvos valstybė, nors ir nėra monarchija, bet akivaizdžiai nėra ir respublika. Nors Grybauskaitei matyt patiktų, neapsiverčia liežuvis pavadinti Lietuvos valstybę „imperija.“ :)

2 straipsnis
Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

Lietuvos valstybė yra oficialiai paaukota, taigi priklauso Jėzaus Širdžiai ir Šiluvos Nekaltajai Mergelei Marijai.
Suverenitetas priklauso JAV specialiosioms tarnyboms, Europos Sąjungos institucijoms, Vatikanui ir Kristui Karaliui, o taip pat – valdančiosioms partijoms ir jas valdantiems koncernams.

3 straipsnis
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Lietuvių tauta ar piliečiai neturi teisės varžyti 2 straipsnyje išvardintiems subjektams priklausančio suvereniteto, savintis jų suverenių galių ar kitaip jiems priešintis.
Kiekvienas pilietis privalo nekęsti Rusijos ir jai visaip kenkti.

4 straipsnis
Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Piliečiams draudžiama trukdyti valdžiai valdyti. Kai valdžia liepia, prastuomenė balsuoja, tarnauja armijoje, moka mokesčius ir atlieka kitas prievoles.

5 straipsnis
Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo policija, JAV ambasada, Kristus Karalius, Vatikanas, STT ir kitos specialiosios tarnybos, Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir įvairūs teismai.
Vilniaus Rajono Karalystėje ir Šalčininkų Rajono Karalystėje valstybės valdžią vykdo Kristus Karalius ir rajonų savivaldybės.
Valdžios galias įtvirtina Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja JAV, Europos Sąjungai, NATO, Vatikanui, kyšininkams, vagims ir kitiems turtingiems asmenims.
Lietuvos prastuomenė tarnauja valdžiai ir savo ponams.

6 straipsnis
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Konstitucija yra riboto taikymo aktas. Konstitucijoje išvardintos teisės negalioja prastuomenei.
Remdamiesi Konstitucija, savo teises gali ginti Prezidentas, Seimo nariai, teisėjai, prokurorai ir visi kiti pajėgūs duoti kyšį piliečiai.

7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Galioja tik paskelbti įstatymai.
Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Konstitucija, įstatymai ir kiti aktai įtvirtina:
1. turtingų žmonių teises, laisves ir privilegijas;
2. skurdžių prievoles ir pareigas.

8 straipsnis
Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.

Visi valdžios veiksmai yra teisėti ir teisingi.
Visi JAV ir kitų NATO partnerių veiksmai yra teisėti ir teisingi.
Visi Rusijos veiksmai yra neteisėti ir neteisingi.

9 straipsnis
Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.
Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.

Svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus sprendžia JAV specialiosios tarnybos, Europos Sąjungos institucijos, Vatikanas, Kristus Karalius bei Lietuvą valdantys kyšininkai ir vagys.
Nereikšmingi politiniai klausimai gali būti sprendžiami ir referendumu.
Referendumai skelbiami tada, kai reikia pritraukti daugiau durnuomenės į rinkimus Referendumas gali būti paskelbtas ir kitu atveju.

(Svarbiausi Lietuvai sprendimai po 2003 m. priimami NE REFERENDUMU, pavyzdžiui, stojimas į NATO, Europos konstitucijos ratifikavimas ir t.t.)

10 straipsnis
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.
Valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių.

Lietuvos valstybės teritorija dalijama į :
1. Turčių regioną su sostine Vilniuje;
2. Ubagų regioną su sostine Kaune.
Lietuvos teritorijoje steigiami šie valstybiniai dariniai:
1. Karalystės: Vilniaus Rajono, Šalčininkų Rajono ir kitos;
2. NATO ir JAV karinės bazės;
3. Specialūs JAV ir kitų NATO partnerių kalėjimai, skirti religiniams ir politiniams kaliniams kankinti.

14 straipsnis
Valstybinė kalba – lietuvių kalba.

Valstybinė kalba – lietuvių kalba.
Valstybinę kalbą mokantiems prasčiokams nesuteikiamas nemokamas advokatas, jie privalo tarnauti kariuomenėje ir atlikti kitas lietuviškai kalbančiai prastuomenei privalomas prievoles.
Besimokantiesiems valstybine kalba negali būti skiriamas daugiau, kaip dvigubai mažesnis valstybės finansavimas, nei besimokantiesiems kitomis kalbomis.

15 straipsnis
Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.
Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke.
Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.

Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.
Valstybės herbas – valstybės priklausomybę nuo užsieniečių valios simbolizuojantis Lenkijos vėliavos spalvų Vytis su Švedijos vėliavos spalvų skydu ir smurtinį netikėlių lietuvių krikštą bei jų pavergimą kitataučiams simbolizuojančiu dvigubu kryžiumi.
Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.

(Labai retai tenka pamatyti 1992 m. „Konstitucijos“ apibrėžimą atitinkantį valstybinį herbą.)

17 straipsnis
Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.

Lietuvos valstybės ir Turčių regiono sostinė yra Vilniaus miestas.
Ubagų regiono sostinė yra Kauno miestas – istorinė Lietuvos sostinė.
Vilniaus Rajono Karalystės sostinė yra Nemėžis.
Šalčininkų Rajono Karalystės sostinė yra Šalčininkai.

18 straipsnis
Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės turtingųjų piliečių teisės.
Konstitucinės ir kitos pareigos bei prievolės yra prigimtinės Lietuvos skurdžių prievolės.
Net ir neišgalintiems duoti kyšio skurdžiams garantuojama teisė kreiptis į Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre.

19 straipsnis
Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.

Valdžiai lojalaus žmogaus gyvybė neliečiama.
Kai policija ar specialiosios tarnybos likviduoja politinį valdžios kritiką, jos turi tai suorganizuoti kaip natūralią mirtį, nelaimingą atsitikimą, kriminalinį nusikaltimą ar savižudybę.

(Prisiminkime Abromavičiaus, Šumskio, Rakauskienės, Vederskio ir Strazdauskaitės likvidavimo būdus.)

20 straipsnis
Žmogaus laisvė neliečiama.
Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.

Turtingo žmogaus laisvė neliečiama.
Kai reikia ilgesniam laikui sulaikyti ar įkalinti politinį valdžios kritiką, kreipiamasi į specialų teisėją-prostitutą arba toks žmogus siunčiamas neribotam laikui į psichiatrinę ligoninę ar slaptą kalėjimą.

21 straipsnis
Žmogaus asmuo neliečiamas.
Žmogaus orumą gina įstatymas.
Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.

Turtingas asmuo neliečiamas, jo orumą gina įstatymas.
Tyčiotis iš skurdžių, juos žeminti ir visaip niekinti leidžiama tik policininkams, prokurorams, teisėjams ir kitiems įgaliotiems asmenims.
Žmogų kankinti galima specialiuose CŽV arba kitų NATO partnerių kalėjimuose arba kai žinoma, kad jis po to bus nedelsiant likviduotas.

(Iš manęs paties nebaudžiamai išsityčiojo jau 4 teisėjai, be jokių teisinių pasekmių; Skaista Rakauskienė buvo metus kankinama ir niekinama prieš ją nužudant; ir t.t.)
22 straipsnis
Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

Valstybės institucijos masiškai seka lietuvius, renka medžiagą apie jų politines pažiūras ir šeimos gyvenimą. Visur, kur tik įmanoma, įrengiamos slaptos kameros.
Piliečiai skatinami sekti savo kaimynus ir informuoti apie įtartinus jų veiksmus bei įpročius policiją ir kitas tarnybas.
Mokyklose vaikai skatinami šnipinėti savo tėvus, mokomi skųsti juos įvairioms valstybinėms institucijoms bei tarnyboms.
Formalius leidimus pasiklausyti privačių pokalbių ir skaityti privačią korespondenciją išduoda specialūs teisėjai-prostitutai.

25 straipsnis
Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Prasčiokai turi teisę turėti įsitikinimus ir juos reikšti tik tada, jei jais nereiškiamas nepasitenkinimas valdžia ar valdžioje esančiais turčiais.
Katalikai gali tyčiotis iš kitų religijų bei tikėjimų; visi kiti privalo demonstruoti jiems pagarbą ir nusižeminimą.
Valdžiai bei oficialiajai ideologijai priešingų pažiūrų skelbimas laikomas neapykantos kurstymu.
Persekiojant už nekorektiškus tikėjimą, religiją, politines pažiūras ar įsitikinimus, valdžios negerbiantys žmonės apkaltinami tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Valdžiai nepalankią informaciją renkantys žmonės suimami apkaltinant juos šnipinėjimu užsienio valstybėms.

26 straipsnis
Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.
Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Lietuviams nuo mažumės visais būdais brukama katalikybė, jie mokomi klauptis ir nusižeminti, ypač prieš valdžią.
Diskriminuodami, tyčiodamiesi, mušdami ar kitaip susidorodami su nekatalikais, katalikai turi apsimesti, kad tai daro dėl su religija nesusijusių priežasčių.
Iš pagal savo religinius įsitikinimus vaikus auklėjančių tėvų vaikai nedelsiant atimami ir atiduodami katalikams arba užsieniečiams.

(Mano religiniai įsitikinimai įpareigoja iškaršti kailį vaikui, jei abiems jo tėvams tai atrodo būtina.)

27 straipsnis
Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas.

Nekataliko įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas jo nenusižeminimas prieš valdžią ar katalikus.

(Pavyzdžiui, iš romuviečių paskutiniu metu ypač begėdiškai tyčiojamasi.)

29 straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Teismai, valstybės institucijos ir pareigūnai elgiasi su žmonėmis priklausomai nuo jų socialinio, politinio, tautinio ir religinio statuso.
JAV kariškiams ir kitoms okupacinėms NATO struktūroms Lietuvos teisė negalioja.
Turčiams ir Europos Sąjungos bei NATO šalių piliečiams nelietuviams suteikiamos visos žmogaus teisės ir laisvės.

31 straipsnis
Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.
Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.

Turtingas žmogus, turintis iš ko duoti kyšį teisėjui, laikomas nekaltu.
Iš skurdžių galima tyčiotis, apgaudinėti juos ir visaip žeminti. Skurdžiai visada kalti.
Skurdžių teisėjas gali priversti duoti parodymus prieš save baugindamas ir tyčiodamasis iš jo.

(Pavyzdžiui, turčiai gali sau leisti girti suvažinėti skurdžius pėsčiųjų perėjose – vis tiek atsipirks. Užtai skurdžius sodina į kalėjimą praktiškai už bele ką; prokurorai ir teisėjai visaip iš jų tyčiojasi.)


33 straipsnis
Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.
Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.
Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas.

Turtingi piliečiai kyšininkai gali dalyvauti valdant valstybę ir kritikuoti valstybės įstaigų bei pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.
Skurdžiai turi teisę ir pareigą dirbti ir mokėti mokesčius.

(Skurdžiai dabar gal ir gali ką nors apskųsti, tačiau jų skundų niekas netgi nesvarsto.)

34 straipsnis
Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.
Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.
Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.

Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.
Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.
Skurdžiai, neišgalintys sumokėti rinkimų užstato ir nusipirkti nustatyto skaičiaus parašų, negali būti išrinkti.
Jei pilietis įžūliai trukdo valdžiai vogti, valdantieji vagys gali jam visam gyvenimui uždrausti būti išrinktam suorganizuodami jam apkaltą.

(Dalyvauti rinkimuose uždrausta būtent Paksui, nors jis akivaizdžiai buvo pats padoriausias iš visų Lietuvos prezidentų ir labiausiai laikėsi savo priesaikos.)

36 straipsnis
Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Į susirinkimus piliečiams galima rinktis tik tada, kai leidžia valdžia.
Jei susirinkusieji taikiai protestuoja prieš valdžią, jų namuose daromos kratos, atimamas jų turtas, pradedamos baudžiamosios bylos. Politiniai disidentai daug metų teisiami ir kitaip persekiojami detaliai informuojant visuomenę kas laukia valdžios negerbiančių piliečių.

(Pavyzdžiui, taip buvo susidorota su išdrįsusiais protestuoti prieš NATO politiką.).

38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Valstybė griežtai kontroliuoja šeimos gyvenimą, lytinius santykius tarp sutuoktinių ir vaikų auklėjimą.
Tėvų pareiga – auklėti vaikus nuolankiais naiviais katalikais, griežtai vykdyti nuodugnius valstybės nurodymus ir detalias instrukcijas kaip durninti vaikus nuo mažumės
Valstybės pareigūnai gali atimti vaikus iš tėvų, jei šie nori auginti savo vaikus panašiais į save pačius, o ne taip, kaip juos liepia auklėti valstybė.
Vaikai privalo skųsti savo tėvus mokytojams ir valstybės tarnyboms, viešai smerkti juos, jų žalingus įpročius, papročius ir įsitikinimus taip, kaip liepia mokytojai ir valstybės tarnautojai.
Atimti iš tėvų lietuvių vaikai parduodami į tolimąjį užsienį.

40 straipsnis
Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos.
Įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo bei auklėjimo įstaigos.
Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.
Valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.

Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra katalikiškos. Mokyklų direktoriai ir mokytojai terorizuoja nenorinčius katalikiškai auklėti savo vaikų tėvus.

(Neretai nekatalikai netgi priverčiami emigruoti, nes jų vaikai praktiškai negali ramiai mokytis.)

42 straipsnis
Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.
Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.
Dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.

Valstybė remia kultūrą ir mokslą tik jei šie tarnauja oficialiosios ideologijos skleidimui ir valdančiųjų garbinimui bei netrukdo valdžiai klastoti istorijos.

(Neseniai buvo atleista nemažai valdžios ideologijai ar politikai nepritarusių mokslo įstaigų vadovų bei darbuotojų.)

43 straipsnis
Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.
Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Lietuvos valstybinė religija yra katalikybė.
Valstybė steigia katalikų kapelionų pareigybes.
Valstybė kiekviena proga bruka katalikybę vaikams ir suaugusiems ir visaip persekioja bei diskriminuoja nekatalikus.
Valstybė finansuoja katalikų bei judaistų religines bendruomenes.

44 straipsnis
Masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.

Valstybė griežtai cenzūruoja masėms skirtą informaciją.
Valstybės cenzūrai nepasiduodančios masinės informacijos priemonės uždraudžiamos.

(Viena po kitos uždarinėjamos Grybauskaitę kritikuojančios programos ir uždraudinėjamos valstybinei propagandai nepalankius faktus bei nuomones viešinančios televizijos.)

56 straipsnis
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.
Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.

(Šis straipsnis visiškai ignoruojamas. Pavyzdžiui, Adamkus buvo davęs priesaiką JAV ir nuolat ten gyveno.)

VIII SKIRSNIS
KONSTITUCINIS TEISMAS (102-108 straipsniai)

(102-108 straipsniai išbraukiami, nes praktiškai dabartinis Konstitucinis teismas yra tapęs konstitucijos išniekinimo, piktnaudžiavimo konstitucija ir jos ignoravimo įteisinimo priemone. Konstitucinis teismas panaikinamas kaip išsigimęs iki absurdo.)


109 straipsnis
Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.

Teisingumą Lietuvos valstybėje vykdo CŽV ir kitos JAV specialiosios tarnybos, Kristus Karalius, policija, teismai.
Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo įstatymų ir kitų teisės aktų.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, vadovaujasi kyšio dydžiu ir savo vidiniu balsu, tačiau turi taip surašyti nutartis, kad atrodytų, jog jos atitinka įstatymus.
Teismai priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.

(Aukščiausiojo Teismo pirmininkas viešai pripažino, kad Lietuvos teismų standartas – korupciniai ryšiai.)

110 straipsnis
Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Jei duodamas pakankamai didelis kyšis, teisėjas gali nuspręsti, jog yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir jo netaikyti.

113 straipsnis
Teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.
Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje.

Nuo gaunamų kyšių teisėjas privalo mokėti mokesčius.

(Seniai reikalingas sprendimas, turbūt vienintelis be cenzūros galintis nors kiek sustiprinti visuomenės pasitikėjimą teismais. Dabar prasčiokai naiviai piktinasi kyšiais teismuose.)

117 straipsnis
Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.
Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba.
Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.

Nemokantiesiems lietuvių kalbos garantuojami nemokamas vertėjas ir gynėjas.
Neturintys iš ko duoti kyšio skurdžiai visada kalti.
Valstybės apmokami advokatai mulkina savo ginamus skurdžius, padeda prokurorams ir teisėjams iš jų išsityčioti.

(Nepatenkintiesiems neliks kuo piktintis, ir visuomenėje įsivyraus taika ir ramybė.)

118 straipsnis
Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras.
Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.
Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros.
Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.
Prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas.

Prokuroras yra nepriklausomas ir jam negalioja įstatymai.
Prokuroras gina turtingųjų piliečių teises bei teisėtus interesus ir padeda vagims valdžioje išvengti atsakomybės ir susidoroti su nepasitenkinimą reiškiančiais skurdžiais.
Persekiodamas skurdžius, prokuroras gali juos visaip žeminti, meluoti teismui, klastoti bei naikinti įrodymus.
Generaliniu prokuroru skiriamas savo lojalumą vagių koncernams įrodęs teisėjas.

(Kaip ir teismų atveju, prasčiokams nebeliks dėl ko piktintis Lietuvos prokurorais ir jų darbo metodais.)


135 straipsnis
Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.

Lietuvos valstybė grindžia savo užsienio politiką neapykanta Rusijai ir nuolankiu tarnavimu JAV interesams.
Lietuvos kariuomenė visada pasiruošusi patarnauti JAV kariuomenei jos kariaujamuose karuose.
Lietuvos valstybė pasiruošusi kariauti su bet kuo, jei taip lieps JAV vyriausybė.

(NATO ir JAV agresijos priešininkams nebeliks prieš ką protestuoti!)

136 straipsnis
Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.

NATO ir Europos Sąjungos interesai Lietuvos valstybei svarbesni už Lietuvos ir lietuvių interesus.
NATO nariai turi teisę susidoroti su taikiais protestuotojais tiek savo viduje, tiek visame pasaulyje, užpulti ir užkariauti silpnesnes šalis.
Rusija ir panašios valstybės privalo tarnauti JAV ir NATO ir nuolankiai leistis jų apiplėšiamos, kaip ir Lietuva.

137 straipsnis
Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.

Lietuvos valstybė teritorijoje gali būti JAV ir kitų okupacinių kariuomenių karinės bazės ir bet kurie jų norimi ginklai.
JAV kariškiams negalioja Lietuvos Konstitucija ir įstatymai, jie gali nebaudžiamai žudyti lietuvius ir vykdyti kitus sunkius nusikaltimus.

(Tokia šiuo metu teisinė ir praktinė realybė.)

139 straipsnis
Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai.

Ginti Lietuvos valstybę – kiekvieno piliečio teisė ir durnuomenės pareiga.
Lietuvos valstybės piliečiai – nesugebantys netgi fiktyviai įstoti į aukštąją mokyklą ar kitaip išsisukti skurdžiai privalo atlikti karo tarnybą.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– KONSTITUCIJOS teksto pabaiga



Akivaizdu, kad reikia kuo greičiau kažką daryti, nes dabar Lietuvos valstybė kur kas panašesnė į 4 stadijos vėžinį auglį ant baigiamos sunaikinti lietuvių tautos sprando, nei į 1992 m. „Konstitucijoje“ aprašytą mistinę „Lietuvos Respubliką“.


Giedrius Šarkanas

• 0
• 0
• 2K
• Parašai
• Komen. (1)
• Kopijuoti nuorodą

• Visi peticijos komentarai (1)