Valdžia ir politika 8 psl.
Dėl nelojalaus imigranto Marko Haroldo deportacijos iš Lietuvos Respublikos
Liberalų sąjūdžio atstovas Vilniaus miesto taryboje, imigrantas Markas Haroldas prieš keletą mėnesių pagarsėjęs savo nepagarbiu pareiškimu Lietuvos atžvilgiu, toliau žemina mūsų Tautą ir valstybę, viešai išvadindamas Lietuvos himno autorių antisemitu. Mes, žemiau pasirašę Lietuvos piliečiai prašome atsakingų institucijų deportuoti šį asmenį iš Lietuvos Respublikos, be teisės į ją kada nors atvykti.
Už internetinį balsavimą, kaip vieną iš galimų balsavimo būdų, šiuolaikiškoje Lietuvoje
Nors balsavimo Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimuose teisė yra svarbi demokratijos gyvavimo sąlyga, nemažai asmenų neturi realių galimybių ja pasinaudoti arba, šią teisę realizuodami, patiria nereikalingų kliūčių. Tarp tokių asmenų paminėtini rinkimų metu užsienio valstybėse esantys Lietuvos Respublikos piliečiai. Reikšmingų nepatogumų patiria ir neįgalūs asmenys, kiti ligoniai, taip pat garbingo amžiaus žmonės. Galiausiai, tradiciniai balsavimo būdai beprasmiškai varžo šiuolaikinį, kompiuteriais ir internetu laisvai besinaudojantį žmogų. Elektroninis balsavimas internetu leistų išspręsti daug tokių problemų, būgštavimai dėl šio būdo netinkamumo yra ganėtinai dirbtiniai, nenuoširdūs, tačiau Seimas jau kelintą kartą pritrūksta valios priimti tokį balsavimą įteisinančias įstatymų pataisas. Todėl šia Seimui ir Vyriausybei adresuojama peticija reikalaujama internetinio balsavimo įvedimo. Pažymėtina, kad peticija yra siekiama įgalinti internetinį balsavimą šalia tradicinių balsavimo būdų, o ne vietoje jų. Visų pirma, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal LR Konstitucijos 34 str. 1 d. „piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę“. O LR Konstitucijos 119 str. 2 d. numatyta, kad savivaldybių tarybų narius renka LR piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai. Be to, LR rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (jis priimtas įgyvendinant tarp kita ko 2004-07-13 Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“) 3 str. 1 d. įtvirtina, kad Europos Parlamentą Lietuvos Respublikoje turi teisę rinkti LR piliečiai ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra suėję 18 metų. Taigi LR Konstitucija ir įstatymai teisę balsuoti rinkimuose suteikia LR piliečiams, o atskirų rinkimų atvejų – ir nuolatiniams savivaldybės gyventojams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams. Tačiau tam, kad būtų užtikrinta pagarba Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir rinkėjams, turi būti sudaromos realios ir plačios galimybės tokia teise pasinaudoti. Vis dėlto užsienyje esančių Lietuvos Respublikos piliečių teisė balsuoti yra stipriai suvaržyta ir dažnai gali likti apskritai nerealizuota. Šiuo atžvilgiu paminėtina, kad 2014 metais iš Lietuvos emigravo 36621 mūsų valstybės pilietis. 2009-2013 metais kasmet jų iš Lietuvos išvykdavo dar daugiau. Be to, užsienio valstybėse įvairiais tikslais laikinai lankosi ir daugiau LR piliečių. Norėdami balsuoti Seimo, Prezidento ar Europos Parlamento (renkant atstovus nuo Lietuvos) rinkimuose, tokie asmenys yra priversti keliauti iki diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų užsienio valstybėse. O atstumas iki jų gali būti labai tolimas, kas ypatingai pasakytina apie didžiąsias užsienio valstybes, dėl ko stipriai išauga balsavimo kaina ir teisė rinkti apskritai gali likti neįgyvendinta. O, būnant užsienio valstybėje, sudalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose galimybių įstatymas apskritai nenumato, išskyrus tam tikras retas ir itin specifines išimtis. Taigi užsienyje esantiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar nuolatiniams gyventojams, ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams) teisė rinkti Lietuvoje gali likti tik „popierine“, arba ji tiesiogiai įstatymo yra neigiama. Tokiu būdu šie asmenys yra izoliuojami nuo vieno svarbiausių valstybės politinių procesų, o tai, atsižvelgiant į globalizacijos procesus, didelį šiuolaikinių žmonių mobilumą, emigracijos mastus Lietuvoje ir kt., yra neprotinga ir nedera su asmenų lygiateisiškumo principu. Be to, kokį požiūrį į LR Konstituciją ir rinkėjus demonstruoja toks balsavimo teisės suvaržymas?.. Kaip tai veikia šių rinkėjų pasitikėjimą Lietuvos valstybe?.. Kokią įtaką tai daro Lietuvos Respublikos piliečių patriotiškumui?.. Akivaizdu, kad atsakymai į šiuos klausimus yra ne tokie, kokių reikėtų, siekiant užtikrinti tvirtus demokratinės Lietuvos Respublikos valstybės pamatus. Tuo tarpu balsavimas internetu leistų išvengti minėtųjų problemų. Neįgaliems, dėl ligos laikinai nedarbingiems, taip pat 70 metų amžiaus ir vyresniems asmenims, kurie dėl sveikatos būklės patys negali atvykti balsuoti, įstatymas numato galimybę balsuoti namuose, tačiau ši galimybė yra varžoma formalumų ir nepatogumų. Visų pirma, norėdamas balsuoti namuose, toks asmuo apylinkės rinkimų komisijai turi pateikti nustatytos formos prašymą, o jie baigiami rinkti paskutinį trečiadienį (jei asmuo nėra įrašytas į tos rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašą – paskutinį antradienį) iki rinkimų dienos. Taigi jei asmuo rimtai susirgo šiam terminui pasibaigus ar dėl kitų priežasčių neturėjo galimybės pateikti minėtojo prašymo, jis gali likti nerealizavęs savosios teisės balsuoti. Kitas balsavimo namuose trūkumas yra tas, kad jo metu į asmens namus atvyksta rinkimų komisijos nariai ir rinkimų stebėtojai, o namai visgi yra asmens privataus gyvenimo dalis, į kurią ne kiekvienam patinka įsileisti nepažįstamų asmenų. Akivaizdu, kad balsavimas internetu leistų išvengti ką tik aptartų balsavimo teisę varžančių formalumų bei nepatogumų. O delsimas įteisinti šį balsavimo būdą demonstruoja nepagarbą šiems ir taip labai pažeidžiamiems asmenims. Kompiuteriai ir interneto ryšys įgalina šiuolaikinį nuolat skubantį Lietuvos žmogų greitai ir patogiai spręsti kilusias problemas. Be to, šiandieninėje Lietuvoje tai yra ne tik technologijų, bet ir gyvenimo būdo, mados dalis. Nepaneigtina, kad kompiuteriai bei interneto ryšys yra naudojami ir tose srityse, kuriose yra itin svarbus ryšio saugumas, duomenų slaptumas, jų autentiškumas, pvz.: pasirašant dokumentus elektroniniu parašu; teikiant internetinės bankininkystės paslaugas; per EPP sistemą vedant elektronines teismų bylas ir kitur. Todėl būgštavimai dėl elektroninio balsavimo nesaugumo, nepatikimumo ar negalėjimo užtikrinti slaptumo yra ganėtinai dirbtiniai, nenuoširdūs. Pastebėtina, kad internetinį balsavimą nacionaliniu lygiu yra įteisinusi Estija ir jau nuo 2005 metų sėkmingai jį naudoja. Šveicarijoje internetinis balsavimas yra prieinamas keturių kantonų piliečiams, esantiems užsienyje, be to, siekiama internetinį balsavimą padaryti prieinamą visiems. Keturių Šveicarijos kantonų bei Estijos pavyzdžiai parodo, kad internetinis balsavimas gali būti patikima ir saugi alternatyva tradiciniam balsavimui. Apmaudu, bet Lietuvoje, nepaisant oficialiai įvairių politikų internetiniam balsavimui išsakytų pritarimų, Seimas pritrūko valios įteisinti šią balsavimo alternatyvą. Iki 2016 metų yra siūloma įgalinti tik išankstinį balsavimą elektroniniais terminalais per Seimo rinkimus ir referendumus. Tačiau šis būdas yra akivaizdžiai nepakankamas, nes yra visiškai nemobilus, t. y. nesuteikia galimybės balsą atiduoti nuotoliniu būdu, pasinaudojus interneto ryšiu. Todėl, siekiant panaikinti nereikalingus balsavimo teisės suvaržymus ir užtikrinti realią, plačiai prieinamą teisę balsuoti (tai yra šios peticijos pateikimo priežastys bei tikslai), šia Seimui ir Vyriausybei adresuota peticija prašoma internetinio balsavimo įvedimo šalia tradicinių balsavimo būdų.
Vilniui nereikia ginkluoto mero patarėjo Daniel‘io Lupshitz‘o
Mes, Vilniaus miesto gyventojai, kreipiamės į jus siekdami apsaugoti mūsų brangų miestą, jo žmones bei valdžios vykdomąjį organą savivaldybę. Š.m. rugsėjo 4-ą dieną Vilniaus miesto meras, Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio narys Remigijus Šimašius viešai paskelbė į savo visuomeninių patarėjų gretas pasikvietęs asmenį Daniel‘į Lupshitz‘ą, vadindamas jį „gėrio riteriu“ ir „šviesos kariu“. Šie pozityvūs būdvardžiai ir nepagrįsti laipsniai nublanksta militarizmo persmelktame Izraelio kariuomenės nario D. Lupshitz‘o įvaizdyje ir veiksmuose; XXI a. Vilnius – Europos Sąjungos valstybės sostinė – negali sau leisti turėti tokį miesto patarėją, kuris vadovaujasi ginklu ir atmeta tarptautinės teisės principus. Akivaizdu, jog D. Lupshitz‘as, atvirai demonstruojantis agresiją, polinkį į smurtą ir pomėgį šaunamiesiems ginklams, netinka eiti mūsų miesto mero patarėjo pareigų. Taip pat nėra paaiškinta, kokios šio asmens kvalifikacijos (išsilavinimas, darbo patirtis, interesai) eiti tokias pareigas; nors meras turi teisę paskirti visuomeninius patarėjus savo nuožiūra ir pagal politinį pasitikėjimą, tačiau gerbiantis save ir savo miesto gyventojus meras turėtų matyti poreikį viešai ir aiškiai išdėstyti savo pasirinkimo priežastis. Be to, pagal Konstituciją sekuliariai valstybei nedera į politinių sprendimų priėmimo lygį kelti asmenų, kurie pasaulio tvarką grindžia ginklu bei ypatingomis neva Dievo suteiktomis teisėmis vienai tautai ar vienai teritorijai. Sveikas protas, pagrįstas bendražmogiškomis vertybėmis, taip pat turėtų suklusti regint D. Lupshitz‘o pasisakymus socialiniuose tinkluose, viešose erdvėse. Jie akivaizdžiai kursto neapykantą, įžeidžia asmenų orumą (vienas iš daugelio pvz.: profesoriaus Kęstučio Girniaus vadinimas „asilu“), absoliučiai nesitaiksto su jokia kritika ar net kvestionavimu išsakytų „tiesų“. Šis asmuo nesidrovi naudoti necenzūrinę kalbą bei grasinti visiems nepatikusiems. Verta paklausti, ar Vilniaus gyventojai nori tokio mero patarėjo, kuris ne tik nesilaiko, bet ir nepripažįsta tarptautinės teisės nuostatų? D. Lushitz‘as gyvena nelegalioje (pagal Tarptautinio Kriminalinio Teismo 2004 m. išaiškinimą bei Jungtinių Tautų rezoliucijas ir ES poziciją) Izraelio kolonijoje, įsikūrusioje okupuotame Vakarų Krante. Šis asmuo savo laisvu pasirinkimu pažeidinėja tarptautinės teisės normas ir kartu skleidžia faktų neatitinkančią asmeninę nuomonę, esą jokios okupacijos nėra. Tai yra akivaizdus, lengvai įrodomas melas. Ar gali Vilniaus mero patarėjas tikėti esantis teisesnis už pasaulines tarptautines ir žmogaus teisių organizacijas? Mums, Vilniaus gyventojams, rūpi mūsų miesto dabartis ir ateitis. Siekiame išlikti atvira, demokratine Europos sostine ir nepasiduoti naikinančioms išorinėms jėgoms. Nenorime, jog mūsų miesto reikalus padėtų spręsti žurnalistėms mirties linkintis ir civilių apgyvendintus rajonus sulyginti su žeme agituojantis asmuo. Raginame Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių pakilti aukščiau asmeninių bei finansinių interesų ir suvokti, kad toks patarėjas yra netinkamas nei jam, nei miestui. [img=http://dizainas.isd.lt/failai/failas1.jpg]http://dizainas.isd.lt/failai/failas1.jpg[/img] [img=http://dizainas.isd.lt/failai/failas2.jpg]http://dizainas.isd.lt/failai/failas2.jpg[/img]
Prieš priverstinę imigraciją
Tegul Lietuvos žmonės pasisako ar reikia priimti ekonominius migrantus iš Afrikos ir Azijos. Katastrofiški politiniai sprendimai. Italijos ir Graikijos nesugebėjimas kontroliuoti savo išorės sienų leido galingai skurstančių arabų ir afrikiečių bangai užlieti Europos žemyną. Vokietija ir kitos ES šalys dramatiškai pablogino padėtį, kai nusprendė priimti ir apgyvendinti šimtus tūkstančių šių visiškai skirtingos kultūros migrantų. Šie katastrofiški ES šalių sprendimai paskatino dar šimtus tūkstančių leistis į tolimą kelionę turtingų Vakarų link. Todėl visai įmanoma, kad 2015 metais nelegalių imigrantų antplūdis išaugs iki anksčiau neįtikėtino vieno milijono žmonių. Skurstančiųjų Vidurio Rytų ir Afrikos gyventojų yra bent dvigubai daugiau nei europiečių; o jų natūralus gyventojų prieaugis - kelis kartus aukštesnis. Tad galima drąsiai teigti, kad net 10 milijonų šių asmenų apgyvendinimas Europoje neišspręs įsisenėjusių skurdo bei nedarbo problemų tuose kraštuose. Priešingai, toks iš pirmo žvilgsnio geranoriškas gestas tik sustiprins likusiųjų skurde ryžtą kuo greičiau palikti savo gimtuosius kraštus ir emigruoti į tokias turtingas šalis kaip Vokietija. Šiuo metu Vokietija ir kitos ES šalys dūsta nuo imigrantų antplūdžio, kuris atsirado dėl itin neišmintingų ES galingųjų sprendimų. Nėra kur apgyvendinti ir prižiūrėti tokios masės staigiai atvykusių ir nelauktų svečių. Iki kraštutinių ribų apkraunamos prieglaudą suteikusių šalių socialinės rūpybos ir teisėtvarkos institucijos. Vokietijoje vyksta riaušės. Todėl ES biurokratai daro didžiulį spaudimą Lietuvai ir kitoms šalims pasidalinti šia našta. Dar pavasarį Jean-Claude Juncker vadovaujama Europos Komisija paruošė privalomas imigrantų kvotas kai kurioms ES valstybėms. Anglija atsisakė vykdyti Junkerio nurodymus, o Lietuva nesipriešino kvotoms. ES pareigūnai taip pat nurodė, kad prieglaudą suteikusios valstybės privalės pabėgėlių išlaikymui mokėti ES galiojančias pašalpas, kurios gali siekti 600 eurų kas mėnesį. Tad Lietuvoje visai realu, kad nedirbantiems imigrantams bus skirtos žymiai didesnės pašalpos, nei ta minimali alga, kurią gauna dirbantieji. Kokios kvotos bus iš tikrųjų taikomos Lietuvai? Anksčiau minėtas 350 migrantų priėmimo skaičius Lietuvai, jau dabar atrodo nepatenkins ES galingųjų poreikių. Nuo š.m. rugpjūčio mėn. Lietuvos stambieji žiniasklaidos kanalai pradėjo ruošti dirvą kur kas didesniems migrantų srautams. Buvo skelbiami įvairių Vakarų Europos politikos veteranų (Švedijos Carl Bildt bei Prancūzijos Laurent Fabius) grūmojimai Rytų Europos šalių adresu, neva jos nerodo pakankamo solidarumo migrantų priėmimo klausimu. Kaip ir reikėjo tikėtis, mūsų paklusnūs politiniai vadovai iš karto puolė koreguoti anksčiau pateiktus skaičius. Jau š.m. rugsėjo pradžioje Užsienio reikalų ministras Linkevičius, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pradėjo kalbėti apie galimai didesnius pabėgėlių priėmimo kontingentus. Jie ragino Lietuvos žmones parodyti daugiau solidarumo į bėdą patekusioms turtingoms ES šalims. Metų pradžioje Vyriausybė siūlė priimti 35 pabėgėlius, o Prezidentė šį skaičių padidino 10 kartų. Ko galima tikėtis – 3 500 ar 35 000? Ir kiek tai mums kainuos? Tarptautinis ar nacionalinis solidarumas? Kaip žinia, ES solidarumo Lietuvos atžvilgiu nepakako, imantis rimtesnių priemonių šalies demografiniam nukraujavimui sustabdyti. Jis tebesitęsia. Šimtai tūkstančių jaunų ir pajėgių Lietuvos dirbančiųjų kuria pridėtinę vertę turtingoms ES šalims ir padeda išlaikyti senstančių Vakarų Europos gyventojų socialinę rūpybą, lyg Lietuvai nebūtų svarbi Sodra, neįgalieji, našlaičiai ir pensininkai. - Dėl solidarumo Lietuva uždarė efektyviai veikiančią atominę jėgainę, o dabar gyventojai ir verslas moka žymiai brangiau už elektrą. - Lietuva atvėrė savo rinką turtingųjų ES šalių eksportuotojams, net ir tada, kai ši laisva prekyba sužlugdė vietinius gamintojus. - Dėl solidarumo Lietuva įvedė labai aukštus PVM ir akcizų mokesčius, kurie gal tinka turtingoms ES valstybėms, bet tikrai ne mūsų šaliai, kurios skolų augimas vejasi Graikijos lygį. Toliau einama mokesčių didinimo linkme, kad pasivytume ES turtingųjų šalių apmokestinimo lygį. - Lietuva skrupulingai laikosi visų ES teisės aktų ir reglamentų (jų yra net 170 000 puslapių). Daugeliu atvejų, ES taisyklės ir normos padidina šalies administravimo naštą ir gausina įvairių kontrolierių ir biurokratų gretas. Tai neleidžia šalies ekonomikai vystytis pakankamais tempais. - ES Užsienio ir saugumo politikoje Lietuva sąžiningai atlieka visas jai skirtas pareigas ir uždavinius. Lietuva laikosi tarptautinio solidarumo iki tokio laipsnio, kad sunku atpažinti, kur valstybė gina nacionalinius interesus. Ar jų dar iš viso turime? Jei Jūs manote, kad Lietuvos valstybė pirmiausia turi rūpintis savo piliečiais, o tik po to viso pasaulio vargšais, tai kviečiame pasirašyti žemiau pateiktą peticiją. Kadangi Lietuvos valdantieji viską daro, kad neįvyktų referendumai, Visuomeninis komitetas prieš priverstinę imigraciją nutarė eiti kitu, mažiau biurokratiniu keliu. Valdžia turi pajusti piliečių nuotaikas. Jei piliečiai liks pasyvūs, valdžios nuolaidžiavimo politikai nebus ribų. Visuomeninis komitetas prieš priverstinę imigraciją
Prieš agresyvią Lietuvos užsienio politiką
Lietuvos užsienio politika ir jos retorika yra perdėtai agresyvi. Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Užsienio Reikalų Ministras Linas Linkevičius nesuvokdami savo veiksmų pasėkmių kenkia Lietuvos saugumui ir verslo plėtrai, nei kiek neprisidėdami prie konflikto Ukrainoje malšinimo. Naujai įvesta šauktinių kariuomenė, ginklų siuntimas į Ukrainą ir karo retorika užsienio politikoje šaltinių duomenimis jau turi negatyvių pasėkmių Lietuvos kredito reitingams. Tolimesnis karo grėsmės kūrimas tik atbaidys užsienio investuotojus. Ką savo investicijoms rinktumeis tu – Lietuvą, kuri jau “yra puolama” Rusijos, ar Latviją, kuri apie karo su Rusija grėsmę nekalba? Lietuvos sprendimas siųsti ginklus į Rytų Ukrainą tik suteikia Rusijai “pasiteisinimą” tęsti savo karinius veiksmus Ukrainos respublikoje. Rusijos žiniasklaidoje jau sklando argumentai, teigiantys, kad Rusija turi teisę siųsti ginklus į Rytų Ukrainą, nes Lietuva daro tą patį. Skirtumas tik tas, kad palyginti su Rusija, Lietuvos siuntos yra tik lašas jūroje. Maža to, karo užuominos Prezidentės Grybauskaitės ir Lino Linkevičiaus kalbose tik padeda Rusijos propagandistams pateikti Lietuvą, kaip “karą Europoje kurstančią” valstybę, kuri gali tapti “grėsme Rusijos saugumui”. Lietuva turi nustoti siųsti ginklus į Ukrainą ir nustoti teikti Rusijai pasiteisinimus tęsti savo atakas prieš Rytų Ukrainą. Kariauti propogandos karą su Rusija reikia. Tačiau kariniai šūkiai ir netikslūs istoriniai palyginimai nepadės. Lietuva turi ir toliau būti Ukrainos advokate Vakaruose, tačiau bet kokia karo retorika turėtų būti malšinama.
Referendumas dėl karinės prievolės
Laisvė, tai didžiausia vertybė. Tačiau ne visi šį žodi supranta taip pačiai. Šaukimas į kariuomenę, vieniems atrodo smagus dalykas, pabuvimas gamtoje, grynas oras, sportas, kitiems, suprantantiems realybę - košmaras. Tai nėra žaidimas, lakstymas su šautuvais miškuose, prisimenant vaikystę. Žmogus priverčiamas eiti į kariuomenę, tai bus daroma prieš žmogaus valią ir žodis "laisvė" nebetenka prasmės. Bet svarbiausias dalykas tai, kad pašaukus, jūs busite įtraukti į sąrašus, vadinamą "rezervą". Tai reiškia, kad kilus menkiausiam konfliktui turėsite tik vieną pasirinkimą - imti šautuvą ir eiti į pirmąsias linijas "užlaikyti" priešo savais kūnais. Ir visos vertybės, šeima, svajonės, ateitis, gyvenimo pamatas, kurį klojate ilgus metus, subliukš kaip muilo burbulas... Žmonės, kurie garsiai rėkia, galvodami tik apie save, turi išgirsti likusiųjų nuomonę. Nebėra kada tylėti ir nuolaidžiauti "išrinktiesiems", todėl pasirašom už tai, kad būtų rengiamas referendumas dėl šaukimo į kariuomenę!
Prieš planus atnaujinti šauktinių tarnybą!
Prieš planus atnaujinti šauktinių tarnybą Lietuvoje! Kalbama, kad bus kviečiami vyrai iki 38 metų - nesvarbu dirbantys ar ne, nesvarbu išsilavinę ar ne. Lietuvoje turi būti profesionali kariuomenė! Dabar kariuomenės nesugebėjimas pritraukti žmones tapti profesionaliais kariais virsta tuo, kad biurokratai keičia įstatymus įteisindami šauktinių tarnybą! Gėda kaip dėl kažkieno blogo darbo turi mokėti Lietuvos vyrai ir šeimos!
KREIPIMASIS VARDAN LIETUVOS!
KREIPIMASIS VARDAN LIETUVOS! 1990 m. kovo 11-ąją atkurta Lietuvos Respublika buvo pripažinta ir tapo tarptautinių organizacinių nare. Atkurtas privatus ūkis ir galimybė patiems kurti ekonomiką, kultūrą ir mokslą sudarytos prielaidos valstybės vystymui ir Tautos saugumo užtikrinimui. Tačiau valstybės atkūrimo 25-metį sutinkame dvejodami dėl mūsų ateities ir net išlikimo. 1990 metų kovo 11-ąją valstybę atkūrėme kaip būtiną savo klestėjimo ir išlikimo sąlygą. Vis gilesnis šalies įtraukimas į globalias valdymo struktūras, priverstinis Europos Sąjungos federalizavimas nepaliaujamai siaurina ir naikina valstybės suverenitetą – Tautos egzistencijos pagrindą. Tautos valia vėl pavergta, suvereno teisės atimtos. Tai padarė nepriklausomos Lietuvos valdžia, neprisiimanti atsakomybės dėl Tautos ir valstybės likimo, vėl atidavusi valstybės likimą spręsti svetimiems. Išparduodama ir žemė - Tautos egzistencijos ir dvasinė buveinė. Sąjūdžio ir Sausio 13-oios vertybės ir principai, Tauta išduoti. Prarandama viltis patiems kurti ir ginti valstybę, kurioje Teisingumas yra vertybė. Valstybės valdymą perėmė politinės grupuotės ir nomenklatūrinis režimas, ignoruojantis ne tik teisingumą, bet ir Konstituciją. Paminti pamatiniai Sąjūdžio veiklos principai – tiesa ir viešumas, sąžiningumas ir moralė. Lietuvos žmonės vėl nėra laisvi rinktis. Nekompetentinga valdžia vėl bijo Tautos ir mano esanti neklystanti, juoda vadina baltu, atvirai ir ciniškai dangsto nusikaltimus, persekioja už bet kokią valdžios kritiką ir savo nuomonę. Teisė ir teisėsauga Lietuvoje gina ne žmogų, bet valdžią. Melas apie viską ir savivaliaujanti valdžia tapo grėsminga kasdienybe. Mūsų šalį palieka išgyventi negalintys ir valstybės ateitimi netikintys žmonės. Mes, pasirašiusieji, atsiribojame nuo tokio Lietuvos valdžios elgesio su Tauta ir valstybe. Privalome nedelsiant susigrąžinti tautinį orumą ir valstybės savigarbą, nes valstybės padėtis yra kritinė, pasiekusi Tautos egzistencijai pavojingą būklę. Todėl mes, pasirašiusieji: - Smerkiame Lietuvos valdžios valstybės žlugdymo ir Tautos naikinimo veiksmus; - Pasisakome prieš antikonstitucinį valdžios elgesį valstybės suvereno Tautos ir piliečių, jų demokratinės savivaldos atžvilgiu; - Pareiškiame, kad kartu su jaunąja karta keisime ydingą šalies valdymo politinę sistemą, atkursime ir susigrąžinsime neteisėtai prarastas valstybės suvereniteto dalis; - Primename, kad valstybės tikslas yra Lietuvos piliečių gerovės ir saugumo užtikrinimas; - Raginame aktyviąją Tautos dalį, ypač inteligentiją ir jaunimą imtis pilietinės atsakomybės už Tėvynės likimą, šalinti moralinės ir dvasinės degradacijos apraiškas; - Sieksime apginti ir išsaugoti nacionalines vertybes – šeimą ir Tautą, per amžius telkusias mus valstybingumui – mūsų išlikimo pagrindui. Tik susitelkę ir drauge atkursime Tautai ir piliečiams šeimininko teisę ir atsakomybę už valstybę, sustabdysime ir pragaištingą mūsų nacionalinės valstybės – Tautos namų - griovimą. Lietuvos piliečiai, tautiečiai, mes per ilgai buvusioms ir esamoms valdžioms leidome mus vesti į nežinią, per ilgai buvome nušalinti ir nusišalinę nuo tiesioginio mūsų valstybės valdymo. Lietuvos valstybę ir lietuvybę, jos eižėjantį turinį pakeis, sustiprins ir išlaikys tik visais atžvilgiais aktyvi, principinga, sąžininga ir garbinga individo laikysena ir pozicija. Pripažinkime padarytas klaidas, atsisakyme bevaisio garbinimo ir sakralizacijos. Tautos ir valstybės išlikimui pražūtingo pavojaus akivaizdoje būtinas visuotinis Lietuvos susitelkimas bei susivienijimas. Lietuvos ateitis turi būti kuriama Tautos apsisprendimo, bet ne diktato keliu.
Išsaugoti ant žaliojo tilto skulptūras jas nenugriaunant
Sveiki Vilniečiai, būkite aktyvus, neleiskite nugriauti Jūsų vaikystės prisiminimus, išbraukti istoriją, pakeisti ateities vagą. Leiskime išsaugoti žaliojo tilo skulptūras, aš esu už tai, kad jos liktų, ne todėl, kad jos pastatytos tarybų laikais, o todėl kad tai vienintelis Lietuvoj tiltas su ketaus skulptūromis... O juk čia pavaizduotas mokslo jaunimas, pramonės ir statybos, žemės ūkis ir taikos sargyboje stovintis skulptūrų ansamblis, kuri mes privalome išsaugoti mūsų ateinančioms kartoms, nes lygiai taip pat mes gyvename: mokomės, dirbame, statome, auginame ir tarnaujame, tik stilius ir laikas pasikeitė... Būk ,,žalias'' išsaugok savo prisiminimus, kadangi visi autoriai buvo Lietuviai, todėl aš už tai, kad jos liktų. https://www.youtube.com/watch?v=1EsAessxUWc
nesuteikti A.Brazausko vardo Kauno HES
Nesuteikti Kauno hidro elektrinei A.M.Brazausko vardo.