Geriausios 8 psl.

Už Kauno Žalgirio išsaugojimą

Tomas Olišauskas. Adresuota: Kauno Miesto savivaldybė

Noriu paprašyti Jūsų susiburti ir kovoti už Kauno Žalgirio, legendinės Lietuvos krepšinio komandos, išsaugojimą.

Už naujas knygas bibliotekose!

Mantas Civilka. Adresuota: Lietuvos Respublikos Seimas; Lietuvos Respublikos Vyriausybė; Lietuvos Respublikos finansų ministerija; Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Manai, kad daugelis knygų Lietuvos bibliotekose yra suskaitytos arba vienetinės? Pritari, kad būtina atnaujinti bibliotekų fondus? Nori skaityti tai, kas svarbu dabar? Prisidėk prie peticijos ir išreikšk savo pilietinę valią! Savo kultūrą saugančiai ir vystančiai valstybei būtina, kad aktualiausios ir naujausios knygos būtų iškart prieinamos skaitytojams ir išsaugotos ateities kartoms. Šiuo metu didžiąją dalį bibliotekų knygų fondų sudaro iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išleistos knygos. • Vienam Lietuvos gyventojui skiriama 0,69 €, Estijoje – 1,34 €, Skandinavijos šalyse – 11 €. • 1000 gyventojų Lietuvoje tenka 100 knygų, minimali IFLA rekomendacija – 200 knygų. Laisvė rinktis informaciją – demokratinės visuomenės bruožas, demokratijos įgyvendinimo sąlyga. Biblioteka – tavo įrankis informacijos laisvei. Skurdus bibliotekos leidinių fondas – tavo laisvės ir teisės į informaciją, išsimokslinimo, kūrybiškumo, asmenybės augimo ribojimas. Reikalauk savo teisės į informaciją, pasirašyk peticiją ir ateik į biblioteką. Gauk tai, kas yra būtina, gaukite tai, kas tau priklauso. Nelik abejingas – tik skaitanti visuomenė yra sąmoninga visuomenė!

LEU Alumnų kreipimasis dėl švietimo ir aukštojo mokslo reformų

A.Kiveris. Adresuota: Lietuvos Respublikos prezidentė, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, LR ŠMM

Lietuvos edukologijos universiteto studentų, akademikų, profesorių, docentų, dėstytojų, lektorių, esamų ir buvusių darbuotojų, alumnų KREIPIMASIS Vilnius, 2017 m. lapkričio 29 d. Mes, Lietuvos edukologijos universiteto (toliau – LEU / Universitetas) bendruomenė, rengdami taip reikalingus Lietuvos mokyklai pedagogus – Lietuvos ateities kūrėjus, išreiškiame didžiulį nerimą dėl, mūsų nuomone, chaotiškų ir vis iš naujo pradedamų Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo reformų, blaškymosi keičiant jaunosios kartos ugdymo turinį ir priemones, neatsakingai mažinant beveik visų specialybių pedagogų rengimą. Šį nerimą išreiškia ir LEU alumnų bendruomenė, taip pat įvairios švietimo ir pedagogų institucijos. Pastaruoju metu LEU patyrė skaudžių smūgių, kai Lietuvos švietimo vadovai nutarė nebeskirti valstybinių vietų lietuvių kalbos, anglų kalbos, istorijos, biologijos, geografijos, muzikos ir kitų dalykų mokytojams rengti. Daromas didžiulis administracinis ir emocinis spaudimas dėl ateities, darbo sąlygų, turimos materialinės bazės Vilniuje išskaidymo ir net naikinimo. Universitetas, pasitelkus įvairius „išmaniuosius ekspertus“, yra kaltinamas tuo, kad abiturientai nesirenka pedagogo profesijos (nors valstybinių studijų vietų tam net neskirta), kad absolventai emigruoja, kad mažai parengiama mokslo daktarų (nors jų priimama tiek, kiek valstybė numatė doktorantūrai vietų). Esame kaltinami ir tuo, kad LEU studijų kryptys dubliuoja VU kryptis, nors, pavyzdžiui, LEU priėmimo taisyklėse 2017 m. buvo numatytos 29 pedagogikos krypties programos ir nė vienos tokios krypties programos VU priėmime nebuvo. Pagaliau esame kalti, kad pedagogų korpusas sensta, kad neparengiame mokytojų vyrų ir t.t. Derėtų prisiminti, kad LEU ištakos siekia 1935 metus, kai Klaipėdoje buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas, o hitlerininkams užgrobus šį kraštą, 1939 m. buvo perkeltas į Panevėžį, vėliau,Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, – į Vilnių, kur galiausiai 1960 m. buvo suformuotas ir plėtojamas pedagogų rengimo centras Vilniaus Žvėryno rajone. Čia buvo pastatyti mokomieji auditoriniai ir laboratoriniai korpusai, įrengtos memorialinės vardinės M. Lukšienės, A. Šapokos, M. Reinio, A. Ramanausko-Vanago, prof. J. Liaugmino, V. Rajecko, J. Laužiko ir kitų iškilių asmenybių auditorijos bei kabinetai, įsteigtas Pedagogų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo centras, įrengta keletas sporto salių, stadionas, oranžerija, pastatyti bendrabučiai studentams ir butai dėstytojams. Taip pat atmintina, kad stiprinant materialinę bazę dar 1990 m. atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė perdavė uždaromos aukštosios partinės mokyklos patalpas Universitetui. Pastaruoju metu Universitetas atidarė specialų vaikų darželį, skirtą atlikti mokomąją praktiką ir tyrimus būsimiems ikimokyklinio ugdymo pedagogams, suplanavo pradinių klasių mokyklą. Panaudojant Europos Sąjungos paramą, visi Universiteto pastatai buvo rekonstruoti, renovuoti, kai kurie pritaikyti neįgaliesiems. LEU bibliotekos rekonstrukcijai išleista bemaž 7 mln. eurų, dabar gi išgirdome, kad jos įrengimui bei modernizavimui, kitiems baigiamiesiems darbams ateinančiais metais visai nebus skirta lėšų. Niekas nepaneigs, kad LEU indėlis į švietimo veiklą visuomenėje yra įtaigus ir didelės apimties, tačiau kai kurių švietimo vadovų pastangomis ir toliau formuojama neigiama nuomonė apie Universitetą. Sunku tikėtis, kad kas nors iš šių vadovų atsiprašytų ir paskatintų mus tolesnei veiklai. LEU bendruomenė, atsižvelgdama į susidariusią sudėtingą demografinę Lietuvos padėtį ir mažėjantį abiturientų skaičių, dar 2015 m. pati, niekieno neraginama, kreipėsi į Vytauto Didžiojo universitetą, kviesdama konsolidacijos proceso. Manome, kad šis procesas vyksta sėkmingai, yra parengtas jungimosi planas, etapai, teikiamas svarstyti naujasis Statuto projektas, numatyta VDU Edukologijos akademijos Vilniuje steigimo eiga. Tačiau lieka nesuprantamos Ministerijos pastangos neskirti valstybinių studijų vietų mokytojams rengti, pastangos išskaidyti ir sunaikinti LEU materialinę bazę, sugriaunant esamą jo infrastruktūrą ar ją padalijant tarp Vilniaus ir Kauno universitetų, net nesusimąstant, kad, tokiu atveju, didesnė dalis mokslo daktarų, profesorių rinksis ne blaškymąsi po Lietuvos miestus, bet emigruos. Akivaizdu, kad LEU kaip seniausios Lietuvoje pedagogus rengiančios institucijos išskaidymas ar jos likvidavimas, suprantant ir žinant, jog į LEU pastatus ir žemę jau seniai yra nusižiūrėję Lietuvos statybų verslo magnatai, pažeis viešąjį interesą, sukels dideles neigiamas pasekmes nacionaliniam saugumui, suardys 8 dešimtmečius kurtą, nuolat tobulintą taikant tarptautinę patirtį pedagogų rengimo sistemą Lietuvoje. Jausdami didelę atsakomybę visuomenei, imamės iniciatyvos ir valstybės valdymo institucijoms keliame šiuos reikalavimus: 1. Nedelsiant sustabdyti sistemingai vykdomą nuolatinį LEU niekinimą bei menkinimą ir chaotiškai vykdomą švietimo ir mokslo reformą. 2. Užtikrinti, kad valstybės ir LEU pastangomis sukurta pedagogų rengimui ir kvalifikacijos kėlimui (perkvalifikavimui) reikalinga infrastruktūra – studentų miestelis Vilniaus Žvėryno rajone, nebūtų naikinamas ar išskaidomas. Ši infrastruktūra turi būti išsaugota Edukologijos akademijos statusu, skiriant jai deramą finansavimą, atnaujinant ir ją sustiprinant, nepriklausomai nuo institucinio LEU pokyčio, jį jungiant su kokiu kitu universitetu. 3. Visiems švietimo sistemos darbuotojams sudaryti sąlygas kelti savo kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienio šalyse, tinkamai apmokant komandiruotes. Sudaryti sąlygas jiems, kaip ir išėjusiems į pensiją darbuotojams, dėl profesijos ypatumų (psichologinis, fizinis ir emocinis stresas, didelis informacinis ir fizinis krūvis, aukštas triukšmo lygis ir kt.) kartą per metus neatlygintinai arba lengvatinėmis sąlygomis gauti sveikatinimo paslaugas reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose. 4. Užtikrinti, kad mokytojas, dėstytojas, švietimo darbuotojas, nepriklausomai nuo jo pedagoginio vardo ar kvalifikacinės kategorijos, gautų orią senatvės pensiją, kurią sudarytų mažiausiai trys minimalaus pragyvenimo dydžiai (MPD), susiejant ją su MPD kitimu. 5. Nedelsiant iš naujo apsvarstyti krizės metu sumažintų švietimo darbuotojų atlyginimų dydžius, didinant juos 30 procentų, o per artimiausius metus – iki 2020 m., padidinti atlyginimus 50 procentų. Taip pat nedelsiant peržiūrėti švietimo sistemos darbuotojų teikiamų paslaugų įkainius, sunorminant jų darbo krūvius švietimo įstaigose, nepaliekant įvairių landų galimoms manipuliacijoms ar švietimo vadovų įnoriams. Kviečiame drąsiai ir atsakingai įvertinti minimų procesų grėsmes ir priimti deramus, neatidėliojamus ir efektyvius sprendimus ateities kartų labui! Kviečiame ir prašome visus LEU alumnus, visus švietimo darbuotojus ir visus, kurie nėra abejingi Lietuvos švietimo sistemos pertvarkai, paremti šį mūsų kreipimąsi ir jį pasirašyti.

VAIKO PINIGAI - KIEKVIENAM ŠALIES VAIKUI

Nacionalinis aktyvių mamų sambūris. Adresuota: Lietuvos Respublikos seimas

Mes, žemiau pasirašę, REIKALAUJAME Išmokų vaikams mokėjimo tvarką atstatyti į prieškrizinę formuluotę, kai teisę į „Vaiko pinigus“ (52lt/mėn.) turėjo kiekvienas šalies vaikas: 1. Vaikai diskriminuojami dėl amžiaus: jei esi vyresnis nei 7 m. ir tėvai nėra socialiai remtini – jokios finansinės pagalbos iš valstybės nesulauksi, net jei tektų basomis eiti į mokyklą. 2. 2011 m.gruodžio 1 d. Išmokų vaikams įstatymas buvo pakeistas pagal krizės laikotarpiui taikytas nuostatas, kurių įvedimas buvo argumentuojamas ypatingai sunkia šalies finansine padėtimi (XI-1756, 2011-12-01, Žin., 2011, Nr. 155-7350 (2011-12-20). 3. Visos iki krizės buvusios valstybinės išlaidos bent jau dalinai atstatytos į anksčiau buvusias ribas: pensijos grąžintos ir kompensuojamos, nedarbo išmoka galės siekti 1041 litą, ligos pašalpos didės nuo 40 iki 80 procentų. Maža to, „Atsižvelgiant į esamą ir įvertinus planuojamą „Sodros“ biudžeto finansinę padėtį, planuojama nuo 2015 m. liepos 1 d. didinti pensijas.“ (http://www.socmin.lt/lt/naujienos/pranesimai-spaudai). 4. Parama šeimai išlieka minimali, ribota ir nepakankamai efektyvi, t.y. neskatina dirbančių šeimų dirbti ir išlaikyti save ir savo vaikus patiems. 5. Vidutiniškai uždirbančių tėvų vaikai yra diskriminuojami socialiai remtinų tėvų vaikų atžvilgiu, nes už maitinimą mokykloje, užklasinę veiklą būtina susimokėti patiems, o tam dažnai papildomų lėšų nelieka dėl sukurtos sistemos, kai parama skiriama pagal pajamas, neįvertinant būtinųjų šeimos išlaidų (paskolos, įsipareigojimai, transporto į/iš darbo, būsto išlaikymo, švietimo ir neformalios vaikų veiklos išlaidos ir t.t..). 6. PNPD (papildomas neapmokestinamų pajamų dydis) yra simbolinis Lietuvoje vienas mažiausių Europoje ir neužtikrina realių dirbančių asmenų poreikių auginant vaikus. 7. „skurdo rizikoje dažniausiai atsiduria vaikai iki 18 metų. Jų skurdo rizikos lygis 2012 m. buvo 20,8 procento“ ir jau viršija pensinio amžiaus asmenų skurdo rizikos lygį: „65 metų ir vyresnio amžiaus asmenų skurdo rizikos lygis 2012 m. sudarė 18,7 procento“. 8. Teisė į išmoką vaikui Lietuvoje prarandama nuo 7 m. (išimtis taikoma gausioms šeimoms) - nė vienoje Europos šalyje nėra tokio trumpo paramos vaikams laikotarpio, jei jis nėra kompensuojamas kitomis priemonėmis (pvz. papildomomis mokesčių lengvatomis). Tuo tarpu nemokamo maitinimo vaikams kreipiamasi kas trečioje šeimoje – vadinasi, kad trečias vaikas nuo 7 m. gyvena žemiau skurdo ribos, tačiau neturi teisės gauti išmokos vaikui. Maitinimo išlaidų kompensavimą iš biudžeto 2012 m. vidutiniškai per mėnesį gavo 128,5 tūkst. mokinių (tai apie 31 procentas).

Prieš ilgalaikių pasimatymų laiko mažinimą.

Jurgita Pocevičiene. Adresuota: Lietuvos Respublikos seimas

Visų pirma, pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą pirmiausia sieja su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, kad tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų.Apriboti pasimatymų laiką iki 6val.yra neteisinga ir net žalinga pačių nuteistųjų ir jų šeimų atžvilgiu.Buvimas su savo vyru ilgesnį laiką suteikia didesnę motyvaciją neišardyti,susistiprinti šeimos santykius,teigiamai veikia jų socilizaciją ir palengvina įsiliejimą į visuomenę,kaip visarverčiu piliečiu.Buvimas kartu suteikia galimybę spręsti šeimos problemas ir dalintis džiaugsmu.Tokiu būdu vyksta nenutrūkstamas psichologinis-emocinis ryšys su šeima,ir visuomene i kurią nuteistasis sugrįš po bausmės atlikimo laiko,bus lengviau integruotis ir tapti doru Lietuvos piliečiu.

Dėl etnologijos studijų sugrąžinimo į aukštąsias mokyklas

Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos pirmininkė Rūta Čėsnienė. Adresuota: Į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Ministrą pirmininką Saulių Skvernelį, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, Lietuvos Respublikos Seimo na

Pažymėtina, kad etninės kultūros išmanymas yra itin svarbus formuojant etninę tapatybę, ugdant patriotiškumą ir pilietinę savivoką. Apie valstybės rūpestį etnine kultūra liudija ir priimtas ,,Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas“ (1999) bei ,,Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir pagrindų įstatymas“ (1997). Prašome studijų klasifikatoriuje į humanitarinių mokslų grupę įrašyti Etnologijos studijų kryptį, kuri LR Švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-222 buvo pripažinta atskira studijų kryptimi, išskiriant etnologiją ir folkloristiką. Siūlome, kad Etnologijos pirmosios pakopos studijų programoms būtų skiriamas tikslinis valstybės finansavimas. Kadangi vertiname tautos istorinę ir kultūrinę atmintį, manome, kad etnologijos studijos Lietuvai yra būtinos. Etnologijos studijos, skatindamos kultūrinės tapatybės savivoką, padeda ugdyti atsakomybę už savo kraštą bei giluminį suvokimą apie būtinas socialines būsenas - laisvę, demokratiją, pilietiškumą, kurios yra ir valstybės pagrindas. Universitetuose pastebimas komercinio aspekto prioritetas prieš vertybinį gali tapti pražūtingu ne tik švietimui, bet ir tautai bei valstybei.

Įmokų į II pakopos pensijų fondus mažinimui - NE!

Raimondas. Adresuota: Lietuvos Respublikos seimas

Pasakykime tvirtą ir ryžtingą NE įmokų į antros pakopos privačius pensijų fondus mažinimui! Tai pakirs žmonių pasitikėjimų pensijų sistemos reforma ir ateityje iššauks teisinius ginčus, nes taip bus pažeistos Lietuvos piliečių teisės.

Kreipimasis į LR Seimo narius „Už laisvą ir atsakingą psichologiją“

Iniciatyvinė profesionalių psichologų grupė. Adresuota: Lietuvos Respublikos Seimas

Mes, žemiau pasirašę profesionalūs Lietuvos psichologai, visuomenės veikėjai ir atsakingi piliečiai, prieštaraujame siūlomam psichologo veiklos reglamentavimui, tai yra Psichologo praktinės veiklos įstatymo projektui. Savo poziciją grindžiame šiais argumentais: 1. Šio įstatymo priėmimo poreikis ir tikslas nepagrįstas jokiais tyrimais, nėra objektyvių aplinkybių – statistinės ar kitokios informacijos apie skundų dėl nekokybiškų paslaugų tariamą gausą ar kitų įrodymų, kad nelicencijuojama veikla daro žalą. Dėl šios priežasties įstatymo rengėjų motyvus laikome abejotinais, o jų deklaruojamą tikslų įgyvendinimą - niekaip nepamatuojamu. 2. Tai perteklinis reguliavimas, nes psichologo veikla sveikatos apsaugos ir švietimo sistemoje jau yra reguliuojama. Organizacijų ir darbo/verslo psichologų darbas nesusijęs su visuomenės sveikata, tad jų veikla beveik niekur pasaulyje nėra reglamentuojama. Negana to, vadybininkai atlieka panašų darbą be jokio reglamentavimo (papildomų ženklių investicijų po studijų baigimo), todėl vien psichologų licencijavimas pažeis konkurenciją. Privačiai dirbančių psichologų veiklos reglamentavimą galima spręsti kitoms priemonėmis – pavyzdžiui, burtis į draugijas, kurti standartus atitinkančių ir gerai dirbančių psichologų sąrašus ir panašiai. 3. Įstatymo projekte numatytos mokestinės prievolės sukuria korupcinės veiklos prielaidų ir požymių bei interesų konfliktą. 4. Psichologų paslaugas bus brangesnės ir mažiau prieinamos, nes: a) įstatyme numatytos papildomos išlaidos (už narystę, licencijavimą, 1500 val. prižiūrimos praktikos, 50 val. supervizijų) privers psichologus didinti paslaugų įkainius. b) dėl papildomai sukurtų laiko ir kainos barjerų tapti praktikuojančiu psichologu bus daug sudėtingiau ir brangiau, reikės daugiau metų, todėl tam pasiryžusių skaičius tiktai mažės. c) dėl aukščiau minėtų priežasčių gali nunykti kai kurios psichologijos studijų programos (pavyzdžiui, organizacinės psichologijos, verslo psichologijos, teisės psichologijos), bus padaryta nepataisoma žala psichologijos mokslo raidai bei specialistų praktikų paruošimui Lietuvoje. 5. Bus nuvertintas aukštojo mokslo vaidmuo ruošiant psichologus, auginamas nepagrįstas nepasitikėjimas universitetinėmis bakalauro, magistro ir doktorantūros studijomis. Apibendrinant, manome, kad šis įstatymo projektas kaip psichologo veiklos reguliavimo priemonė riboja psichologų, kaip ūkio subjektų, laisvę. Esame įsitikinę, kad prievartinė visų psichologų narystė vienoje organizacijoje yra nepagrįsta ir pažeidžianti asmens teisę ir laisvę rinktis. Galiausiai, mūsų akimis, pasirinkta teisinio reguliavimo priemonė yra neproporcinga, diskriminuojanti ir pažeidžianti visuomenės interesus, apribojanti psichologo paslaugų prieinamumą ir įperkamumą reikiama apimtimi. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių siūlome nutraukti šio Psichologo praktinės veiklos įstatymo projekto svarstymą ir nebeeikvoti Lietuvos Respublikos valstybinių žmogiškųjų bei kitų išteklių.

Būsima prievolė naujiems statomiems namams taikyti A klasės energinio naudingumo reikalavimus kaimo vietovėse yra perteklinė ir neteisinga

Ričardas Adomavičius. Adresuota: Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerija

Nuo 2016 m. lapkričio 1 d. numatyti taikyti A klasės energinio naudingumo reikalavimai naujai statomiems pastatams yra neteisingi ir pertekliniai LR gyventojų atžvilgiu, ypač kaimo vietovėse, nes: 1. Lietuvos gyventojų, ypač gyventojų gyvenančių kaimo vietovėje, pragyvenimo lygis smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos, todėl pasistatyti naują namą ir net pagal dabar esamus B klasės energinio naudingumo reikalavimus daugeliui yra per brangu. 2. Šiai prievolei nėra numatytas kompensavimo mechanizmas. Visi norime gyventi ekonomiškuose ir šiltuose namuose, bet tam reikia daug papildomų lėšų (ypač brangiai rekuperacijai, dvigubai daugiau šiltinimo medžiagų, brangesnių projektavimo darbų ir kitų išlaidų dėl reikalavimų A klasei). Europos valstybės skatina statyti šiltus ir ekonomiškus namus kompensuodamos gyventojams papildomai patirtas išlaidas. 3. Neteisinga, kad paprastiems žmonėms nebelieka pasirinkimo (Tarp B - A klasių), tik prievartinė prievolė, kuri naudinga elektros energijos tiekėjams, šiltinimo medžiagų pardavėjams ir kitiems susijusiems subjektams. Turtingi žmonės ir be šios prievolės statosi A ir aukštesnės klasės energinio naudingumo reikalavimus atitinkančius namus. 4. Dauguma kaimo vietovių, vienkiemių ir sodybų gyventojų statosi namus su kietu kuro šildymu ne tik todėl, kad kietas kuras yra pigiausia (kiti turi savą mišką), bet ir kad nori turėti ekologišką/natūralų namą su natūraliais ortraukiais, pečiais ir židiniais - ko A klasės energinio naudingumo reikalavimai neleidžia. 5. Kaimyninėje Lenkijoje, esančioje panašaus klimato regione, dar tik planuojama pereiti prie B energinio naudingumo klasės. Ši, gerokai ekonomiškai stipresnė šalis, laipsniškai eina prie ES direktyvų vykdymo. Pabaigai. Suprantamas valdininkų noras pulti vykdyti ES direktyvas, tausoti aplinką ir ekologiją, kad Lietuvoje namai būtų šilti, pasyvūs, ekonomiški... Tačiau šiuo atveju, kalbame ne apie miestų daugiaaukščių namų statytojus, namų kvartalus statančias bendroves, bet apie savo individualų namą ar sodybą norintį pasistatyti žmogų kaimo vietovėje. Manome, kad šiuo atveju Aplinkos ministerijai būtina atsižvelgti į gyventojų interesus ir juos ginti. PRAŠOME: 1. Atidėti privačių namų (vienbučių, dvibučių), esančių kaimo vietovėse, A klasės energinio naudingumo reikalavimus naujai statomiems pastatams iki 2020m. arba visai šią panaikinti prievolę. 2. Numatyti ir įgyvendinti kompensavimo mechanizmą gyventojams dėl papildomų investicijų reikalingų A klasės energinio naudingumo reikalavimams naujai statomiems pastatams. 3. Įgyvendinant pirmą punktą numatyti saugiklius dėl galimų piktnaudžiavimų. Pavyzdžiui taikyti naujai statomiems pastatams esantiems ne mažesniame kaip 20 arų dydžio sklype ir tik vienbučiams/dvibučiams.

Prašome stabdyti Pagrindinio ugdymo „Lietuvių kalbos ir literatūros“ programą

Lituanistai už demokratinį ugdymą. Adresuota: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras, Bendrojo ugdymo taryba, Lietuvos Respublikos Prezidentė, Lietuvos Respublikos Seimas

Pasisakome prieš naująją Švietimo ir mokslo ministerijai tvirtinti parengtą Pagrindinio ugdymo „Lietuvių kalbos ir literatūros“ programą, tiksliau – prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį (žr. http://www.upc.smm.lt/ugdymas/dokumentai/svarstomi/). Programoje literatūra susiaurinama iki kultūros istorijos žinių šaltinio ir tautinio pasakojimo perteikimo priemonės. Ji parengta neprofesionaliai, pristatomų literatūros reiškinių atranka atlikta remiantis vien siauromis politinėmis nuostatomis ir problemiškomis literatūrologinėmis hipotezėmis, nepaisant literatūros kaip meno rūšies specifikos ir mokinių amžiaus tarpsnių psichologijos. Programa siekiama suformuluoti ir įdiegti tokią literatūros koncepciją, kuri neturi sąlyčio taškų su šiandieninio mokinio ir mokytojo realybe. Programa parengta atmetant nepriklausomoje Lietuvoje sukauptą literatūrinio ugdymo patirtį, neįvykdžius edukologinių tyrimų, nesikonsultuojant su psichologais ir vaikų literatūros specialistais, ignoruojant didelės dalies pedagogų bendruomenės nuomonę. Programa nesudaro galimybių mokytojui dirbti pagal laisvojo ugdymo humanistinę paradigmą, kuri laikoma esmine Lietuvos švietimo reformos kryptimi. Mokytojai negalės siekti šiuolaikinių ugdymo tikslų, nes jų ir mokinių pasirinkimo laisvė yra tik deklaruojama, bet iš tiesų ugdymo turinys sudarytas neatsižvelgiant į diferencijavimo ir individualizavimo principus. Mokiniai liks nepažinę lietuvių ir pasaulinės literatūros specifikos bei įvairovės, geriausių jų amžių atitinkančių literatūros kūrinių. Taip žlugdomas mokinių ir mokytojų kūrybiškumas, neleidžiama mokiniams užmegzti savarankiško santykio su literatūra, įgyti produktyvių atidaus skaitymo, suvokimo, interpretavimo kompetencijų, gilaus ir lėtojo mokymosi gebėjimų. Pagal naująją programą būtų ugdomas fasadinis, atsiskaitomasis patriotizmas, o ne noras pažinti tradiciją ir įgūdžiai prasmingai, kuriant asmeninę vertę dalyvauti laisvos šalies literatūros procesuose. Prašome netvirtinti šios programos ir atkreipti dėmesį į lituanistikos padėtį visose ugdymo pakopose.